„Kaskadų“ trio yra reikšmingas tiems klausytojams, kurie brangina nuoseklumą, įdirbį, puoselėjimą, stabilumą, kartu natūraliai paklūstant besiformuojantiems srovių vingiams. 21-eris metus gyvuojantis ansamblis repertuarą tiesia dviem kryptimis.
Viena būtų susijusi su žanro istorija, - rengiamos jo pradininkų Vienos klasicistų koncertų serijos, didingais ciklais peržvelgiamas romantikų auksinis palikimas. Nemažiau platus kelias – modernioji lietuvių autorių muzika, dažniausiai kūrinius globojant nuo jų gimimo – prašymo sukurti – iki fiksacijos įrašant, o vėliau prisimenant koncertinėje estradoje.
Ansamblio estetinei pajautai būdingi puošnumas, spalvų gausa. Pirmiausia tai žymi jo tikrai nenuobodžias programas. Antai iš nesenos ansamblio veiklos gražų įspūdį paliko mintis susieti klasiko Josepho Haydno kūrybą su lietuvių autorių premjeromis: Vidmanto Bartulio „I like Haydn“, Zitos Bružaitės „Hi, Haydn“ , Antano Kučinsko „Štai baigiasi Haydno laikas“.
Skambesių įvairovė skleidžiasi taip pat per „Kaskadų“ pasirenkamus sudėtingus kūrinius, kuriuose visi trys muzikantai turi personalizuotas partijas – tuomet interpretacijos šių artistų rankose virsta spindinčiais ir šnabždančiais spektakliais.
Trio nariai Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) minėtame vakare gražiąja muzikavimo kalba perskaitė romantikų Roberto Schumanno ir Franzo Schuberto opusus bei viduriniosios kartos lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kūrinio premjerą.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė R.Šerkšnytė labiausiai žinoma kaip prabangaus skambesio siekianti lyrinių psichologinių būsenų kūrėja. Galime prisiminti šių metų Vilniaus festivalyje atliktą jos kantatą-oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ pagal Rabindranato Tagore's tekstus.
Premjeriniu kūriniu Konzertstück (Koncertinė pjesė) R.Šerkšnytė pasirodė kitokiu amplua: šmaikštavo roko ritmais, visaip sunarpliotais akademinės kompozitorės fantazija. Iš pradžių tarsi linksmo vakarėlio metu, bet palaipsniui įsisiautėjo ir transformavosi į Mefisto galingus gundymus.
Atlikėjų akyse taip pat žybsėjo „kipšiukai“. Mefistofelis – tai tas pats Faustas, yra svarstęs „Fausto“ vertėjas Antanas A. Jonynas, tad R. Šerkšnytės pjesės koncepcija puikiausiai derėjo su to vakaro romantikų veikalais.
Koncertą pradėjo R.Schumanno trys pjesės iš ciklo „Fantasiestücke" (Fantastinės pjesės) fortepijonui, smuikui ir violončelei a-moll , op 88. Muzikos atviras emocionalumas, išsiliejantis daininga lyrika bei maršiniu temperamentu, instrumentų „pokalbiai“ atsiskleidė ryškiausiais „Kaskadų“ muzikavimo bruožais.
F.Schuberto Fortepijoninis trio Nr. 2 Es-dur, D. 929, „Kaskadų“ repertuare atsirado Thomo Manno festivalio užsakymu. Tai grandiozinis keturių dalių veikalas. Įspūdinga ne tik jo simfoninė trukmė, bet ir minčių sankloda. Vakaro muzikinę kelionę įžiebė vedybinį gyvenimą ką tik sukūrusio laimingo R. Schumanno pjesės, o koncerto pašėlusį laiko krūvį formavęs vienas paskutiniųjų F.Schuberto kūrinių sukrėtė egzistencine viltimi net patyrus visas gyvenimo neteisybes.
„Kaskadų“ ansamblis su jam būdingu įkarščiu atskleidė muzikos dainingas maldas, šviesų ir geliantį liūdesį, begalinį ilgesį ir visuotinas linksmybes, o svarbiausia – visa tai pridengiantį žavesį.
Ansamblio interpretacijos niekada nepasiduoda „išplaukusiam“ intymumui, bejėgiškumui, ką pastaruoju metu tenka dažnai girdėti kaip, matyt, savotišką mados dalyką. „Kaskados“ visada išskelia tvirtą meno dvasią ir taip ją įprasmina. Būtent todėl pasidaro gaila, kad jų koncertai pasibaigia.
