Spektaklio scenografijos dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumų autorė – kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Muziką sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas.
Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį kuria aktorė Inga Maškarina. Jos konkurentę Elizabetę Arden įkūnys Aleksandra Metalnikova. Asistento Patriko O‘Higinso vaidmenį atliks Valentinas Krulikovskis. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba su lietuviškais titrais. Spektaklio premjera – lapkričio 30 ir gruodžio 1 d. Didžiojoje scenoje.
Artėjant premjerai, kalbiname spektaklio režisierių R.Banionį, pirmą kartą kuriantį Lietuvos rusų dramos teatre.
– Kaip į jūsų rankas pateko pjesė „Madam Rubinštein“, kurią autorius, australų dramaturgas J.Misto dar siūlo vadinti „Vikingų receptu“ arba „Kosmetikos karaliene“, arba „Gražiąja Helena“ ir net „Grožio imperija“?
– Vis dėlto mūsų pasirinktas pavadinimas, mano manymu, geriausiai atspindi pjesės esmę. O pateko man ši pjesė įdomiai. Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre vaidina tokia labai žinoma aktorė Jevgenija Simonova, beje, Mindaugo Karbauskio spektaklyje „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukūrusi pagrindinį Sofjos vaidmenį. Ji yra mano geriausio kurso draugo žmona.
Taigi vienas vertėjas pasiūlė jai šią pjesę manydamas, kad gal žinomai aktorei tiktų puikus Helenos Rubinštein vaidmuo, bet Jevgenija dėl objektyvių priežasčių atsisakė ir pasiūlė šią pjesę man. Turiu pasakyti, kad daug geriausių mano statytų pjesių atėjo iš Maskvos, kur aš esu studijavęs VGIK (Valstybinis kinematografijos institutas. – Red. ).
Anksčiau nieko nebuvau girdėjęs apie tokį Australijoje garsų rašytoją, dramaturgą J.Misto, bet aš nesu prisirišęs prie kurio nors autoriaus, ir ši pjesė mane labai suintrigavo. Ji įdomi ir gyva, su puikiais dialogais ir, man rodos, labai reikalinga Lietuvoje, kur daug pažengusio, avangardinio, revoliucinio teatro, o aš manau, kad turi būti ir kitokio. Ši pjesė yra labiau klasikinė, nors gal spontaniškesnė, gyvesnė, negu esame pratę vadinti klasikinę.
– Ar žiūrovai turės progos daugiau sužinoti apie tikrą asmenybę ir jos neįtikėtiną gyvenimo istoriją?
– Nors H.Rubinštein buvo istorinė asmenybė, J.Misto parašė ne biografinę pjesę, o tik rėmėsi jos biografija. Kilusi iš Krokuvos žydų šeimos, Chaja (vėliau pasivadinusi Helena) Rubinštein (1870–1965 m.) tapo milijoniere Niujorke, visame pasaulyje išgarsėjo per reklamą, savo apsukrumą, darbštumą ir taupumą, nugyveno labai įdomų gyvenimą ir mirė sulaukusi garbaus amžiaus.
Pjesės veiksmo laikas irgi labai konkretus –1954–1965 metai, paskutinis herojės gyvenimo dešimtmetis.
– Ar ponios Rubinštein pavardė jums anksčiau buvo žinoma?
– Helenos Rubinštein prekės ženklą žinojau nuo pat vaikystės, gal namuose buvo jos kosmetikos... Ši pavardė iš pradžių man kažkodėl siejosi su garsiais muzikais Rubinšteinais. Bet prieš keletą metų, kai dar ši pjesė net nebuvo sukurta, viešėdamas Krokuvoje atsitiktinai sužinojau, kad šalia Vavelio yra Kazimiero rajonas, kuriame nuo seno gyveno Krokuvos žydai. Ten ir pamačiau namą, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta, kad čia gimė Helena Rubinštein. Tada prisiminiau ir jos sukurtą kosmetiką.
Pjesė prasideda gražia istorija, kai jau pagyvenusi Rubinštein atranda tokį airį Patriką, kuris tampa jos sekretoriumi ir tikru draugu, artimu žmogumi, nors iš pradžių bando ją apiplėšti. Ji neprisileido nieko, net vaikų, jos gyvenimą lydėjo įvairios istorijos – vienas jos vyrų buvo gruzinų kunigaikštis, jos portretus tapė garsiausi to meto dailininkai, pati H.Rubinštein esą vartojo stiprius raminamuosius, gal net bandžiusi žudytis. Aišku, daug būta jos gyvenime tuštybės, savireklamos, už pinigus nusipirktų dalykų.
– Gal kilo klaustukų, kaip įvardyti spektaklio žanrą?
– Pjesė „Madam Rubinštein“ – tikrai ne komedija ar anekdotų rinkinys, tekste nėra žemo lygio humoro, nebus jo ir spektaklyje. Tiesa, pjesėje esama žydiško humoro su tragikomedijos elementais, kuriuos pastiprins pagrindinės veikėjos akcentas, todėl, manau, visai tikslu būtų spektaklio žanrą įvardyti kaip komišką dramą.
Tai pjesė apie tikrai nejuokingą ir vis aktualesnį dalyką – žmogaus vienišumą. H.Rubinštein tik gyvenimo pabaigoje suvokė, kad liko vieniša, nors siekė žmogiškos šilumos, turėjo du sūnus ir tris sutuoktinius. Ji užkariavo žiniasklaidos dėmesį, ją tapė Pablas Picassas ir Salvadoras Dali, supo garsūs žmonės, tačiau savo ilgo gyvenimo pabaigoje ji liko tik su neįgaliu, karo sužalotu savo asistentu Patriku.
Pjesės autorius ragina pasvarstyti, ką reiškia valdyti pasaulinę verslo imperiją paaukojant savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę.
Spektaklyje keliamas klausimas, kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti. Tai kainuoja labai daug – asmeninės laisvės, asmeninio gyvenimo, asmeninės laimės, paprastos šeimyninės laimės – viso to turi atsisakyti, negali būti geras, supratingas, užjaučiantis. H.Rubinštein – tai moteris, kuri nusprendžia būti daugiau negu namų šeimininkė, tarnaitė ar patarnautoja.
Pjesė yra labai ekspresyvi, bet ir labai tikra. Nežinau, kaip mums pavyks, bet siekiame labai įtikinamai parodyti dviejų moterų – verslo konkurenčių – likimą. Moterų, kurios paaukoja viską dėl savo darbo – nei šeimų nesukūrė, nei artimo ryšio su savo vaikais neužmezgė.
Jos pačios turėjo gyventi, kurti ir žvėriškai dirbti kapitalizmo pasaulyje, kuriame visi sužvėrėję, kur jokio taktiškumo, paguodos ar palaikymo nelauk. Moterims išsilaikyti šiame pasaulyje reikėjo būti labai išradingoms, apsukrioms, stiprioms, su niekuo nesiskaityti, todėl ir paaukojo savo vaikus ir artimuosius, nes ir laiko jiems neturėjo.
– Ar iškart planavote statyti šią pjesę Lietuvos rusų dramos teatre?
– Rusų dramos teatras man idealiai tinka šitam spektakliui. Šiame teatre daug gerų aktorių, nuo seno jais garsėja, nemažai jų išsiveržė į platesnius vandenis, kitų šalių teatrus. Dar studentavimo laikais, prisimenu, pirmenybę teikdavome šiam teatrui, kai jis dar veikė dabartinėje Jogailos gatvėje, ten buvo rodomi tais laikais avangardiniai spektakliai. Visais laikais buvo ką pažiūrėti šiame teatre.
Jis man visada įstrigęs kaip ypač geros aktorinės mokyklos teatras. Beje, Lietuvos rusų dramos teatre režisuoju pirmą kartą.
Ši pjesė tobulai išversta į rusų kalbą ir pirmas klausimas dairantis į kitus teatrus būtų, kaip ši pjesė skambėtų lietuviškai. Į rusų kalbą ji išversta kapitališkai – su rimais, sąskambiais, paradoksaliu žodžių žaismu. Ar kas apsiimtų šią pjesę taip išversti į lietuvių kalbą, kad ji panašiai suskambėtų, labai abejoju.
Pagrindinė veikėja pjesėje kalba su Krokuvos žydų akcentu, kurį mes spektaklyje pakeitėme odesietišku, kurį daugelis esame girdėję bent jau kine.
Taigi puikus vertimas į rusų kalbą ir Odesos žydų akcentas padiktavo, kad pjesė turi būti statoma Rusų dramos teatre. Ir, žinoma, aktoriai! Čia reikėjo moters pašėlusios, temperamentingos, ryškios, spalvingos. Štai tokią aktorę pažįstu ne tik iš žurnalų viršelių – tai I.Maškarina, kuri pas mane yra filmavusis seriale, o čia bus jos pagrindinis vaidmuo.
H.Rubinštein konkurentės E.Arden vaidmenį kuria A.Metalnikova, ką tik pripažinta geriausia aktore Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Sekretorių Patriką vaidins V.Krulikovskis, su kuriuo dirbu pirmą kartą, bet žiūrovams jis puikiai žinoma. Visi trys repetuoja su dideliu užsidegimu.
Matote, esu labiau aktorinio teatro, kuriame aktoriai turi ne vaidinti, o gyventi, šalininkas. Visas kinas remiasi aktoriniais darbais, nes juk negali žiūrėti filmo, kuriame matai, kad aktoriai vaidina, o ne gyvena.
– Turbūt pjesės variklis – įnirtinga konkurencinė kova?
– Pagrindinė pjesės linija – konkurencija pagal džiunglių įstatymus tarp to meto didžiųjų kosmetikos verslo ryklių – H.Rubinstein, E.Arden ir „Revlono“ įkūrėjo Charles‘o Revsono (pavardės ir prekės ženklo rašyba skiriasi. – Red.). Jų tarpusavio santykiai tikrai nebuvo gražūs, Helena ir Elizabeth galėjo ginčytis, iškeikti viena kitą, špygomis badytis, bet buvo ryškios asmenybės ir stilių jos turėjo...
Spektaklyje personažai vilkės praėjusio amžiaus 5-ojo–6-ojo dešimtmečių stiliaus kostiumais, kurių autorė – puiki kino ir teatro dailininkė D.Petrulytė.
Kita pjesės tema – kosmetikos verslo magnatė paskatino moterų emancipaciją, per rūpinimąsi savo grožiu išlaisvino jas iš to meto stereotipinės moters sampratos. Tiesa, vėliau iš tų pačių emancipuotų moterų, feminisčių sulaukė kaltinimų ir priekaištų, kad moterys dėl kosmetikos tapo gražiomis lėlėmis ir vergėmis, anaiptol ne laisvomis asmenybėmis.
Taigi spektaklyje skambės ir šiais laikais aktuali moters savivertės ir vietos visuomenėje tema. Bus ir kitų temų, leisiančių geriau pažinti žmogų, nes to ir siekia Teatras.
