Lapkričio 16 d. šį simfonija nuskambės ir Vilniaus Kongresų rūmuose – didingą muzikos šedevrą pakvies išgirsti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas vieno garsiausių maestro iš Estijos Olari Eltso.
Legendinis Herbertas von Karajanas apie G.Mahlerio Penktąją simfoniją yra pasakęs: „Klausydamasis šio kūrinio pamiršti laiko tėkmę, o fantastiškas finalas tiesiog užima kvėpavimą.”
Muzikologės Rimos Povilionienės teigimu, tai yra keturiasdešimtmečio vyro kūryba – brandi, jau išgyvenusi ir spėjusi apmąstyti jaunatvišką pakilimą, iškovojusi tam tikrą pripažinimą. Tai simfonija, po kurios kompozitorius, rodos, atidėjo iki tol jo kūrybą vis persmelkdavusius vaikystės prisiminimus ir nerūpestingas nuotaikas, įdėmiai pažvelgė į pasaulį – jau suaugusiojo akimis. Ši simfonija dar neaptemdyta skaudžių gyvenimo realijų – dvasinių sukrėtimų ir žiaurių netekčių šešėlio, kuriuos likimas ruošė netolimoje gyvenimo ateityje, bet ir tokia sugeria visas gyvenimo spalvas.
G.Mahlerio Simfonija Nr. 5 sukurta 1901–1902 m. vasaros atostogų metu, kompozitoriui poilsiaujant šeimos viloje Majernige. Atrodytų, tai buvo vienas iš tų retų gyvenimo tarpsnių, kai G.Mahlerio kaip dirigento karjeros sėkmė, kūrybiniai pasiekimai ir asmeninė laimė sudarė neįtikėtiną harmoniją, suteikusią kompozitoriui pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą.
Tuometį dvasinį pakilimą liudija jo draugų pastebėjimas, jog kompozitoriui pačiam buvo sunku patikėti, kaip toli pavyko nueiti nuo kuklios pradžios: G.Mahleris eina svajonių pareigas (nuo 1897 m. dirbo Vienos rūmų operos teatro direktoriumi), yra vieno geriausių pasaulio simfoninių orkestrų – Vienos filharmonijos – vyriausiasis dirigentas, jo kuriama muzika sulaukia vis daugiau teigiamų vertinimų, o įsigyta vila ant ežero kranto pietinėje Austrijoje teikia malonų savininko jausmą.
Gyvenimo pilnatvei trūko tik meilės – ir būtent 1901-ųjų pabaigoje jis sutiko išskirtinio grožio ir intelekto moterį – pianistę ir kompozitorę Almą Schindler. Po keturių draugystės mėnesių – 1902-ųjų kovo 9 d. jie susituokė. Tais metais į vilą Majernige atvyko jau kitas Gustavas – lydimas žmonos Almos ir pradėjęs naują gyvenimo etapą.
Savo jaukiame name miško apsuptyje jis slapta kūrė vieną tauriausių meilės prisipažinimų – garsųjį Penktosios simfonijos Adagietto, kurį vėliau įteikė mylimajai kaip dovaną. Sutuoktiniams vasarojant Majernige Alma Mahler laukėsi pirmo kūdikio. Tokioje atmosferoje buvo baigta Simfonija Nr. 5 – tai byloja nepaprastai giedras ir spinduliuojantis simfonijos finalas.
Tačiau kūrinio pradžia – pirmosios dvi dalys – konfrontuoja niūrumu ir įniršio proveržiais, o gūdus trimito solo skamba taip, tarsi čia pat alsuotų mirtis. Tokių nuotaikų priežastis buvo likimo siųstas išbandymas – 1901 m. vasario 25-osios naktį nukraujavęs kompozitorius vos nemirė, ir kaip pats vėliau pasakojo, prarado trečdalį savo kraujo ir dešimt gyvenimo metų.
Žvilgsnis mirčiai į akis sukėlė radikalių menininko pasaulėžiūros pokyčių. Po gedulingų, kupinų nevilties pirmųjų simfonijos dalių kompozitorius įveda karštligišką Scherzo. Jo euforiškas pakylėjimas skamba kaip begalinis dėkingumas, kaip mirties akistatoje permąstyto gyvenimo džiaugsmo triumfas. O Penktosios simfonijos centre skambantis siautulingas šokis – tai vienas iš tų retų partitūros puslapių, kuriuose G. Mahleris užfiksavo nenugalimą optimizmą.
Garsaus koncertų ciklo „Gürzenich Konzerte” Kelne vadovas pasiūlė, kad Simfonijos Nr. 5 premjera taptų svarbiausiu 1904–1905 m. koncertų sezono įvykiu. Praėjus dvejiems metams po Trečiosios simfonijos triumfo tai tapo stulbinančio pripažinimo posūkiu G.Mahlerio karjeroje ir įtvirtino jo kaip kompozitoriaus reputaciją – premjera įvyko Kelne 1904 m. spalio 18 d. diriguojant pačiam kompozitoriui.
Tačiau publikos reakcija buvo prieštaringa – premjeros metu griaudėję aplodismentai persipynė su švilpimu, kitą dieną spaudoje pasirodė šiurkštus kritikų nuosprendis. Po premjeros kompozitorius liūdnai konstatavo: „Niekas jos nesuprato. Kaip norėčiau diriguoti simfonijos premjerą praėjus penkiasdešimčiai metų po mano mirties”.
Simfonija Nr. 5 ženklina menininko kūrybos posūkį abstraktumo link, vadinamosios „absoliučios” muzikos paieškų keliais. Ankstyvoji G.Mahlerio kūryba buvo persmelkta fantastinio pasaulio, jo muzikoje iki tol vyravo tam tikri programiniai aspektai – tai atsigręžimas į praeitį ar į vaikystę ir iliuzijas, literatūrinio siužeto įprasminimas, žavėjimasis konkrečiomis filosofinėmis, religinėmis ar panteizmo idėjomis. Simfonijai Nr. 5 ar kuriam kitam vėliau parašytam kūriniui G. Mahleris jau nebesuteikė programos, visą dėmesį sutelkdamas išgrynintam orkestriniam menui.
* * *
G. Mahlerio simfonija Nr. 5 skambės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte „Alena Baeva griežia P. Čaikovskį“ 2018 m. lapkričio 16 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus Kongresų rūmų kasose.
