Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ recenzija: buvo ir viršūnių, ir gelmių

Nuo susitikimų, diskusijų ir interviu teatro fojė iki retrospektyvų ir nepakartojamų muzikinių pasirodymų – festivalis „Vilnius Mama Jazz“ 17-tą kartą džiugino džiazo ir įvairios muzikos melomanus pripildydamas Lietuvos rusų dramos teatrą garsų.

„Gorilla Mask“.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
„Gorilla Mask“.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Andy Sheppardas ir „Espen Eriksen Trio“.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Andy Sheppardas ir „Espen Eriksen Trio“.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Andy Sheppardas.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Andy Sheppardas.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
„Gorilla Mask:“ Peteris Van Huffelis.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
„Gorilla Mask:“ Peteris Van Huffelis.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Nilsas Peteris Molvaeris.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Nilsas Peteris Molvaeris.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Nilsas Peteris Molvaeris.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Nilsas Peteris Molvaeris.<br>V.Suslavičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Domantas Pūras

Nov 22, 2018, 2:04 PM

Pirmieji teatre pasirodė ir festivalį atidarė Andy Sheppardas ir „Espen Eriksen Trio“. Andy Sheppard‘as galbūt vienas labiausiai reklamuotų festivalio veidų. Jis – vienas tų atvejų, kai žmogus nusprendžia pradėti muzikinę karjerą neturėdamas tvirto išsilavinimo joje. 

Bet štai jau kurį laiką pats kuriantis muziką Andy Sheppard‘as pasirodė Lietuvos rusų dramos teatro scenoje kartu su vienais iš trijų norvegų festivalyje – „Espen Eriksen Trio“. Norėčiau kalbėti atvirai, tad pasakysiu, kad Andy Sheppard‘as man pasirodė ganėtinai nuobodus: išgirdus porą kūrinių atrodė, lyg būčiau girdėjęs viską atlikėjų repertuare ir iki pat koncerto pabaigos niekas nenustebino ar nesužavėjo, išskyrus būgnų solo. Neturiu priekaištų kitų muzikantų technikai, tačiau man visa tai, kas buvo grojama, priminė „vadovėlinį“ džiazą. Nemanau, kad džiazas turėtu būti grojamas iš vadovėlių.

Antrieji tą ketvirtadienio vakarą scenoje pasirodę atlikėjai – „Lithuanian JJazz Ensemble“. Šis J.Jasinskio suburtas džiazo orkestras viešumoje pasirodė tik antrą kartą! Kodėl? Pasidaro truputi aiškiau pažiūrėjus į jo sudėtį: L.Janušaitis, kurio kompozicijas koncerto metu galėjome girdėti šalia J.Jasinskio sukurtų ir aranžuotų kūrinių, V.Ramoška, P.Kentra, S.Šipavičius...

Išvardinau mažiau nei pusę, o orkestro priešakyje – vokalistė Vytautė Pupšytė. Tiek žymių muzikantų, turinčių savo veiklos ir projektų, surinkti į vieną vietą – nemenkas darbelis!

Sunku ką ir pasakyti apie šį pasirodymą, bigbendai dažniausiai turi tendenciją skambėti šiek tiek girdėtai arba saldokai, šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai, o kai po kelių kūrinių scenoje pasirodė Vytautė Pupšytė ir su džiazo orkestru atliko pirmąją koncerte skambėjusią L.Janušaičio kompoziciją – likau be žado.

Atrodė, lyg mano protas būtų palikęs mano kūną ir tapęs transcendentine materija, kuri plaukioja kažkokiam beribiam vandenyne. Labai laukiu „Lithuanian JJazz Ensemble“ albumo, kuris turėtų mus pasiekti jau kitais metais.

Antrieji ir paskutiniai lietuviai, groję festivalyje, – „Domas Žeromskas Quintet“. Domas Žeromskas – dar nė mokyklos nebaigęs 12-tokas, pianistas. Šią vasarą Domas dalyvavo Bostone vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose jis, matyt, paliko nemažą įspūdį jos rengėjams, nes renginio pabaigoje jam buvo pranešta, jog jo laukia pilna stipendija bakalauro studijoms Berklio muzikos koledže.

18-metis vaikinas kalbėjo apie tai, jog pernai stebėdamas festivalį svajojo, kad po maždaug 10 metų jis irgi galėsiąs pasirodyti „Vilnius Mama Jazz“ scenoje. Na, svajonė išsipildė daug anksčiau.   

Koncerte buvo atliekamos Domo Žeromsko kompozicijos ir aranžuotės. Jo kūryba priminė tokius džiazo scenos grandus kaip Thelonious Monkas, Robertas Glasperis ir Marcusas Milleris (tik be bosinės gitaros).

Žinoma, tai, ko kūrėjas klausosi, neišvengiamai paveikė ir jo kuriamą muziką, kuri, turint omenyje Domo Žeromsko amžių, yra ganėtinai įspūdinga. Džiugu tai, kad ji orientuota ne vien į fortepijono partiją, paliekant grupę antrame plane kaip akompanimentą, o į kitus atlikėjus.

Tačiau nepaisant Domo Žeromsko ir kitų atlikėjų virtuoziškumo, energijos ir grupės tarpusavio bendravimo, jaučiau, kad kažko trūksta. Ir jeigu turėčiau sutraukti tą trūkumą į vieną žodį, jis tikriausiai būtų „inovacija“. Taip, novatoriškumo ir drąsesnio eksperimentavimo man iš Domo Žeromsko trūko, ir viskas, kas skambėjo, nors atlikimas gniaužė kvapą, atrodė truputį pasenę. 

Tačiau nemanau, kad galima būtų teigti, jog šis jaunuolis jau yra atradęs savo kūrybinį braižą, vis dėlto jis dar mokyklos nė nebaigęs. Tad nekantriai laukiu, kaip toliau vystysis kompozitoriaus kūrybinis balsas ir ką jis mums parodys ateityje.

Norėčiau pakalbėti apie dar 2 kolektyvus, atvykusius iš Norvegijos: kompozitorių, trimitininką ir prodiuserį Nilsą Petterį Molværį bei jo grupę ir „Mathias Eick Quintet“. Negaliu sakyti, kad šie kolektyvai vienodi, jie iš tiesų ganėtinai skirtingi, tačiau abu man paliko daugmaž tokį patį jausmą. Tik tai jie darė skirtingais keliais, garsais ir natomis. Tiesa, abiejų grupių lyderiai groja trimitais. 

Klausydamasis jų nugrimzdau į sapną ar miražą. Kai klausiausi Nilso Petterio Molværio, tai buvo lyg Thomo Newmano akompanuojamas sapnas tokiame filme kaip „Amerikietiškas grožis“, o kol grojo „Mathias Eick Quintet“, klaidžiojau po dykumas kažko ieškodamas, tačiau su šiltu melancholijos jausmu, žinodamas, kad niekada to daikto ir nesurasiu. 

Abi grupės jungė kūrinius, tad žiūrovų plojimai rečiau išsklaidydavo susikaupusią energiją scenoje. Beliko tik žavėtis jų muzikos dinaminiais pokyčiais ir modeliuojama nuotaika. 

Šis festivalis dar labiau sužadino manyje norą nuvykti į Norvegiją, patyrinėti jos muzikinį gyvenimą iš arčiau: ar jie visi taip sapnuoja?

Kiekvienas festivalis turi savo chuliganų. „Vilnius Mama Jazz“ tai būtų „Gorilla Mask“ (Vokietija) ir „Now vs Now“ (JAV). Juokinga, kad abu kolektyvai turėjo panašų poveikį konservatyvesnei publikai, kuri išgirdus porą kūrinių pradėjo išeidinėti iš salės murmėdama sau po nosimi. Šių kolektyvų garsas gerokai skiriasi: „Gorilla Mask“ grojo gan sausą, punko bei rocko įkvėptą avangardinį džiazą, o „Now vs Now“ muzikos net neįmanomą sutraukti į kokius nors žanrų rėmus, bet geriausiai galbūt tiktų „laisvas, elektroninis, sintezatorių persmelktas džiazas“.

Klausantis abiejų grupių labiau norėjosi šokti ar kitaip judėti nei sėdėti vietoje – akimirką troškau, kad sėdimų vietų tiesiog nebūtų. Festivalio „Gaida“ rengėjai buvo išsprendę šią problemą: keliuose šių metų koncertuose kėdes pašalino iš salės. Aišku, plastikines kėdes iš ŠMC salės patraukti lengviau, nei medines iš teatro. Tad norėjosi kitokios erdvės šiems atlikėjams, juk pats laikas būtų ir dideliems džiazo festivaliams liautis sieti džiazą tik su smokingais, sėdimomis vietomis ir teatru, ypač kai visi šioje virtuvėje kalba apie tai, kaip pritraukti daugiau jaunų žmonių klausytis šios muzikos ir lavinti jos suvokimą.

Suprantu, kad vienoje salėje viską rengti yra paprasčiau ir tikriausiai pigiau, tačiau tikiu, kad įmanoma rasti ir kažkokių alternatyvų. Turint omenyje, kad dauguma teatrų jau uždaryti renovacijai, o kiti ketina sekti jų pėdomis, pasidaro labai įdomu, kokiose erdvėse „Vilnius Mama Jazz“ galės vėl atgimti.

Festivalį vainikavo Deva Mahal (JAV). Deva Mahal ir jos grupė buvo tiesiog soulo, ritmenbliuzo ir bliuzo mašina. Visi kūriniai buvo verti dėmesio – Deva Mahal vokalas tikrai labai stiprus ir tuo pačiu gražiai suvaldytas, tačiau manęs per visą koncertą neapleido jausmas, kad ji šio festivalio atlikėjų sąraše ir kontekste truputį netiko. Jos muzika man skambėjo labai amerikietiškai, supopsintai ir priminė Alicia Keys. Gal man sunkiau buvo susidaryti įspūdį apie ją, nes ji grojo po „Mathias Eick Quintet“, kurie mane taip stipriai paveikė, jog net nesugebėjau suprasti emocijos per Deva Mahal pasirodymą. Ar ji aspskritai buvo? Kokia ji? Kur ji?

Aišku, neturiu jai, kaip atlikėjai, jokių priekaištų, tiesiog ji man atrodė kaip netinkamas pasirinkimas šių metų „Vilnius Mama Jazz“ festivalio kontekste, tačiau mielai jos paklausyčiau ir patrypčiau pagal jos muziką kur nors „Bliuzo naktyse“.

Dar vienas dalykas, kurio pasigedau festivalio metu, buvo „jam session‘ai“, apie kuriuos buvo mažai kalbos ir atrodo, kad jeigu muzikantai jų nori, tai jiems patiems reikėtų jais ir pasirūpinti. Bet diskusijos Rūdninkų knygyne festivaliui įpusėjus buvo tikrai įdomios – net norėjosi, kad jos būtų kiek ilgesnės, nes turėdavo baigtis pačiose įdomiausiose vietose.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.