Teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Brangioji mokytoja“ įsilieja šviežio aktorinio kraujo

Vienas kontraversiškiausių ir į jauną žiūrovą tiesiogiai orientuotų Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas” darbų – režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Brangioji mokytoja” pagal Liudmilos Razumovskajos pjesę – patiria atsinaujinimą: aktorių komandą neseniai papildė keturi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso vaidybos studentai Aistė Šeštokaitė, Lukas Auksoraitis, Tautvydas Galkauskas ir Matas Pranskevičius. 

Atviras ratas.<br>Kūrėjų nuotr.
Atviras ratas.<br>Kūrėjų nuotr.
Ieva Stundžytė.<br>Kūrėjų nuotr.
Ieva Stundžytė.<br>Kūrėjų nuotr.
Vesta<br>Kūrėjų nuotr.
Vesta<br>Kūrėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Agnė Vidugirytė

Mar 25, 2019, 2:07 PM

Dėl reikiamo matematikos egzamino pažymio bet kam pasiryžę jaunųjų aktorių personažai griebiasi iš pirmo žvilgsnio protu sunkiai suvokiamo psichologinio ir fizinio smurto prieš savo mokytoją (aktorė Vesta Šumilovaitė – Tertelienė), tačiau spektaklio kūrėjai įsitikinę – tai, kas vyksta scenoje, žiaurumu dažnu atveju net neprilygsta realiam mokyklose vykstančiam terorui.

 Artėjant pirmajam spektaklio rodymui Vilniuje su atsinaujinusia aktorių komandos sudėtimi jo režisierė ir aktoriai pasakoja apie ciklišką „Brangiosios mokytojos” gyvavimą scenoje bei būtinybę teatrui kalbėti temomis, apie kurias daugelis mieliau renkasi patogiai tylėti.

– „Brangioji mokytoja“ – vienas iš pirmųjų „Atviro rato“ darbų, liečiančių jautrias socialines temas. Papasakokite, kaip kilo mintis statyti šį kūrinį?

Vesta: Labai seniai, dar būdama studentė, mačiau Dalios Tamulevičiūtės režisuotą šio spektaklio eskizą Lietuvos rusų dramos teatre – visai trumpą gabaliuką, kuris labai mane užkabino. Tuo metu buvau antrame kurse ir visus tolimesnius studijų metus galvojau apie tą medžiagą, kol galiausiai ją atnešiau Ievai. Jai pjesė taip pat labai patiko ir mes kartu ėmėmės šio darbo.

Ieva: Tuo metu jau buvo surinktas Aido Giniočio kursas, kuriame studijavo Jurgis Marčėnas, Gabrielius Zapalskis, Danas Kamarauskas ir Gelminė Glemžaitė. 

Pasitarę su Vesta ir Aidu nusprendėme įtraukti studentus, kad jie kurtų moksleivių vaidmenis. Premjera įvyko jiems studijuojant antrame kurse – 2012 metų gegužę. Tų pačių metų spalio mėnesį spektaklis jau buvo įtrauktas į „Atviro rato” repertuarą ir vaidinamas labai dažnai.

„Brangioji mokytoja” dukart pabuvojo Rusijoje – vieną kartą Maskvoje, kitą – Sankt Peterburge, kur, beje, susipažinome su pjesės autore Liudmila Razumovskaja; taip pat gastroliavome Italijoje, Bulgarijoje. Tai buvo ir yra vienas tokių mūsų teatro spektaklių, kurį turėjo galimybę išvysti nemažai kitų šalių publikos.

– Kodėl buvo nuspręsta atnaujinti spektaklyje vaidinančių aktorių komandą?

Ieva: Šiame spektaklyje 2012 metais savo aktorinę karjerą pradėjo tuometiniai Aido Giniočio studentai – jiems visiems tai buvo pirmieji vaidmenys profesionalioje teatro scenoje, už akademijos ribų. Vėliau į spektaklį puikiai įsiliejo aktoriai  Karolis Kasperavičius ir Justina Smieliauskaitė, turime ir dar vieną „Mokytoją“ – aktorę Aldoną Vilutytę. 

Mums ir mūsų teatro žiūrovams šis spektaklis labai reikalingas, tačiau jis turi nepatogią savybę – vaidinantys jauni aktoriai laikui bėgant išauga savo vaidmenis. Kažkada tarpusavy kalbėjome: kai aktoriai dar jauni ir nepatyrę, atrodo, kad trūksta profesionalumo, įvyksta paradoksas – ta nesuvaidinta jaunystė, šviežias jaudulys prieš ir per spektaklius sukuria labai tamprų ryšį tarp tų, kurie scenoje, ir tų, kurie salėje.

Jie dar visi beveik bendraamžiai, o tai spektaklio tikslinei auditorijai yra daug labiau artima ir atpažįstama. O tuomet, kai aktoriai tampa profesionalais ir geba mėgautis savo meistryste, ateina riba, kada pristingama to nesuvaidinto jaunatviškumo. 

Šiuo metu mes bandome atnaujinti spektaklį ir darome viską, kad jis gyvuotų toliau, taigi dabar jame dalyvauja Aido Giniočio ir mano pačios vadovaujamo trečio vaidybos kurso studentai: Lukas, Aistė, Tautvydas ir Matas.

Gal tai buvo pasiūlymas labiau iš mano, kaip spektaklio režisierės, pusės, bet dėl savotiško „atjauninimo“ tarėmės tiek su Vesta, tiek su kitais vaidinančiais aktoriais, kurie jau kuria vaidmenis kituose spektakliuose ir teatruose. Suvokėme, kad laikas bėga, o tam, kad išlaikytume spektaklį gyvą, reikia jaunų žmonių. Nė vienas iš iki šiol spektaklyje vaidinusių aktorių iš jo nepasitraukia – vaidmenys bus dubliuojami, po premjeros matysime, kaip aktorių komandos maišysis tarpusavyje. 

Vesta: Spektaklyje vaidinantys aktoriai labai džiaugiasi dabar atsiradusia galimybe savo vaidmenis pamatyti iš šono. Žvilgsnis iš šalies leidžia suprasti, ką galbūt darai ne taip, gali pajusti, kokį santykį su spektakliu įneša jauni kolegos.

– Kreipiuosi į studentus: patys esate jauni žmonės, amžiumi panašūs į tuos, kuriuos vaidinate. Kaip patys jaučiatės kurdami personažus, kaip pavyksta atrasti ryšį su šia pjese? 

Tautvydas: Atsimenu, kaip režisierė mums sakė, jog kiekvienas mūsų personažas tarsi atstovauja kažkokius mokinius, ateinančius pasižiūrėti spektaklio. Sėdėdami scenoje besirenkant žiūrovams mes matome, kas ateina, ir galime nesunkiai rasti savo atspindžius salėje. 

Matas: Smagu tarp žiūrovų ieškoti atitikmens savo personažui – kažkuris iš ten sėdinčių vienaip ar kitaip yra panašus į tave. Labai įdomu analizuoti tokių atitikmenų logiką, o ne kurti personažą nuo nulio. Visi esame patyrę mokyklinį gyvenimą – net ir Kazlų Rūdos gimnazijoje, kurią lankiau drauge su vos 200 mokinių, randu tų pačių personažų: ten buvo ir toks pat Paša, ir Vitia, ir Lialia... 

Aš pats buvau šiek tiek panašus į savo vaidinamą Volodią.  

Aistė: Man įdomu, kad šiame spektaklyje kaip tik reikia nesistengti vaidinti – čia turi ne demonstruoti savo personažą, o situacijose scenoje elgtis atitinkamai pagal jo logiką, galvoti, jog pats ateini pas mokytoją ir nori gauti tą raktą, kurio spektaklyje ieškome. Man asmeniškai tai kol kas dar nėra lengva. 

Matas: Teatre turi visą laiką būti vaidmenyje – net jei tuo metu scenoje tavęs neapšviečia, nesakai savo teksto. O šiame spektaklyje, atrodo, visą laiką privalai net galvoti, kaip tavo personažas. Būna scenų, kur du personažai veikia, o trys yra šešėlyje. Mes su vyrukais ten, šešėlyje, toliau šnabždamės apie tai, kaip gauti tą raktą! Kai esi scenoje, viskas, apie ką galvoji – tas vienintelis tikslas, raktas. Nesu turėjęs panašios patirties. 

Lukas: Turbūt labiausiai spektakliui vykti padeda komandinis mokinių darbas. Režisierė daug kartų akcentavo, jog čia nesoluojame, o esame chebrytė, turinti bendrą tikslą. Bent jau aš atsiremiu į tai, kad esame visi kartu ir veikiame bendrai. Dėl to, kai, pavyzdžiui, Mato vaidinamas Volodia eina kalbėtis su mokytoja, galvoje sukasi mintys, kaip jį padrąsinti. Komandiškumas man labai padeda. Tai liečia ir darbą su Vesta – nors į ją scenoje žiūri kaip į mokytoją, jauti, jog ji tau padeda kaip partnerė. Tuomet ir patiems norisi padėti jai. 

Labai jaučiasi, jog scenoje esame reikalingi vienas kitam, turime numažinti savo ego, ir jei visi tai padarome, spektaklis pavyksta gerai. O pati situacija labai sudėtinga – kai aš žiūrėjau spektaklį, man atrodė, jog labai nedaug trūksta, kad ji būtų ne vaidybinė, o reali. Baisu suvokti, kad taip gali būti ir gyvenime.

– Vesta, kokią patirtį tau suteikia darbas su šiais jaunais aktoriais?

Vesta: Visų pirma, man tai yra didelė šventė. Kai su Ieva svarstėme, jog reikėtų įvesti naujus žmones, ši mintis man labai patiko todėl, kad atėjus naujiems aktoriams spektaklis taip pat atsinaujina – jis tiesiog virpa, įgauna visai kitą gyvybę. Tuomet ir man būna gera vadinti. Aktoriai jaudinasi, būna nedrąsūs, tas atsargumas ir nedrąsa labai padeda tiek pačiai situacijai, vykstančiai pjesėje, tiek mano personažui. 

Vėliau labai gera vaidinti ir su „senaisiais” mokiniais, nes pajuntu kartų skirtumą. Tai ir man tampa tam tikru iššūkiu. Šiandien repetuodama pajutau, kad galbūt per daug pasilikau „senąja” mokytoja, tokia, kokia buvau su seniau vaidinančiais aktoriais. Keliu sau reikalavimus labiau pasikeisti, atliepti jaunąją kartą, ir nors kuriu konkretų personažą, turiu derintis prie tų žmonių, su kuriais vaidinu.

– „Brangioji mokytoja” – kontraversiška medžiaga, ir atėję į spektaklį mokytojai su mokiniais mato ne itin malonų atspindį to, kas galimai vyksta ir realybėje. Kokių žiūrovų reakcijų sulaukiate?

Ieva: Nuo pat pradžių spektaklis sulaukdavo kraštutinių reakcijų: arba žiūrovus jis paveikia ir priverčia susimąstyti, o grįžus pasikalbėti su savo tėvais ar vaikais, arba priešingai. Mes labai nenorime skambėti kaip tiesmuka didaktika, tačiau spektaklis „Brangioji mokytoja” teigia vieną gana paprastą dalyką: jei matai, kad vyksta kažkas blogo, tačiau nieko nedarai, vis tiek esi į tai įtrauktas, ir nesvarbu, kad nesi mokyklos bendruomenės dalis, o dirbi banke ar stovi stotelėje. 

Dažnai žmonės tokiems dalykams vykstant apsimeta, kad jų čia nėra. Šis spektaklis kalba apie atsakomybę tokiose situacijose. Esu girdėjusi atsiliepimų, esą pas mus taip nevyksta, o tai, kas rodoma scenoje, yra labai baisu ir nereikia į tai žiūrėti, bet teko girdėti ir visai priešingai – kad vyksta dar baisesni dalykai, ir tai, ką rodome, palyginus yra labai švelnu. 

Yra buvę nuomonių, kad spektaklis galėjo būti dar aštresnis ir šiuolaikiškesnis. Iš tiesų, spektaklyje nėra nė vieno keiksmažodžio – mes nusprendėme nekeisti ir nešiuolaikinti pjesės šia prasme. Paradoksalu, bet nepaisant to žmonėms kartais atrodydavo, kad scenoje spektaklio metu vien tik keikiamasi. 

Iki premjeros 2012 metais „Atviras ratas” tokio tipo spektaklių neturėjo – „Brangioji mokytoja” palietė socialines temas, todėl natūralu, kad reakcijos kilo dar ir atsižvelgiant į mūsų teatro kontekstą. Dabar jau jaučiame didelį šio spektaklio poreikį iš žiūrovų pusės. 

Teko nemažai bendrauti su mokytojais – kažkas iš jų net pastebėjo, kad spektaklis tikrai atitinka N-16 cenzą, tarsi tikimasi, kad sulaukęs šešiolikos metų žiūrovas jau bus sąmoningesnis. Visgi aš asmeniškai būčiau norėjusi tokį spektaklį pamatyti būdama dar penktoje klasėje ir manau, jog man, kaip itin jautriam ir smalsiam jaunam žmogui, tai būtų labai padėję visomis prasmėmis. 

Taip pat teko girdėti, kad „Brangioji mokytoja” moksleivių gali būti suprasta dvejopai: kaip elgesio instrukcija arba, priešingai, – patarimas, kaip nesielgti. Suvokiame tokį balansavimą ant ribos, tačiau mūsų teatro kūrėjai nelaiko jaunų žmonių infantiliais, negalinčiais savarankiškai spręsti ir apsispręsti. Dėl to amžiaus cenzas yra veikiau skirtas informuoti mokytojus ir tėvus, o ne apriboti moksleivius. 

Vesta: Paskutinius kartus vaidindama iš reakcijų pastebėjau, kad mokiniai spektaklyje labai atpažįsta save arba savo draugus. Visada galima nuspėti, kai žiūrovas jaučiasi nejaukiai, pastebi, jog panašiai elgiasi gyvenime. Ir patys mokytojai pastaraisiais metais sako viską atpažįstantys taip, tarsi veiksmas scenoje vyktų ir realybėje. 

Ieva: Kitaip tariant, toks teroras vyksta ir gyvenime, tačiau sunku pamatuoti, kokiu lygmeniu. Žiūrint į Lietuvos mokytojų situaciją, patyčiu mastą mokyklose akivaizdu, kad šis spektaklis yra labai aktualus ir tik su laiku darysis tik aktualesnis. Kai 2012 metais įvyko premjera, girdėjau nuomonių, jog ši medžiaga yra pasenusi. Man tai skamba juokingai. Kaip tik manau, kad pasenęs pats požiūris, jog šiais laikais tokie dalykai nevyksta. Tai – saugi ir patogi pozicija, tačiau realybėje yra dar ne taip. 

Man „Brangiosios mokytojos” medžiaga patinka dviem aspektais. Iš aktorinės pusės – todėl, kad tai yra savęs, kaip aktoriaus, išsiminkymas, pabandymas kurti truputį kitokiu metodu, nei įprasta. Tai – nauji, nuolat kylantys aktoriniai uždaviniai, neleidžiantys kūrėjui „užmigti”. O kitas man svarbus aspektas, be abejo, yra pati tema.

Spektaklyje daug kartų nuskamba pasakymas „skirtingos kartos” – esą mokinių karta yra kažkuo geresnė ar pranašesnė už vyresniąsias. Tačiau, kaip ir sako mokytoja, tiek laikai, tiek kartos priklauso tik nuo mūsų pačių. 

Galbūt kraštutinių priemonių pasirinkimas tiesiog yra labiau būdingas jauniems, maksimalistinių tikslų kupiniems žmonėms. Visiškai nesutinku, jog šis spektaklis – pareiškimas, kad jaunoji karta yra bloga, pragmatiška ar amorali.

Mes, vyresnieji, buvome tokie patys ir praėjome panašų kelią, nors aplinkybės buvo kiek kitokios. Šios temos platumas man labai patinka, o „Brangioji mokytoja” su kiekvienu rodymu išryškina vis kitus jos aspektus. Tai yra gyvas, kintantis spektaklis ir manau, jog jis gyvuos dar labai ilgai. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: surinkti parašai šaukti neeilinę Seimo sesiją