Belgijoje gyvenančią 43 metų lietuvių dainininkę A.Stundytę prieš kelias dienas operavo mikrochirurgai, jos koja – sutvarstyta.
Šią savaitę artistės triumfą Paryžiaus operoje nutraukė šiurpi trauma – moteris iš teatro išvežta tiesiai į ligoninę dar nesibaigus spektakliui.
Lietuvė šį pavasarį pirmąkart įžengė į Paryžiaus operos sceną. Ji buvo pakviesta kurti pagrindinio Katerinos Izmailovos vaidmens Dmitrijaus Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – lenkų garsenybės Krzysztofo Warlikowskio režisuotame spektaklyje.
Šis veikalas pagal Nikolajaus Leskovo apysaką beveik tris dešimtmečius buvo uždraustas Rusijoje dėl vulgarumo, pornografijos ir kakofonijos. Jis kupinas prievartos, brutalumo ir sekso scenų. Operos heroję, pramintą provincijos Ledi Makbet, tamsus Rusijos užkampis ir žmonių žvėriškumas paverčia žudike, svetimautoja ir savižude.
Anot kritikų, A.Stundytė tapo premjeros žvaigžde, ryškiai spindėjusia stipriame solistų ansamblyje. Pirmoji premjera sulaukė pačių geriausių vertinimų, o antrosios pabaigos publika neišvydo.
Bet šiandien Aušrinė rengiasi ją nudžiuginti – nepaisydama traumos vėl žengs į Paryžiaus operos sceną.
– Apie jūsų nelaimę sklando įvairūs gandai. Kas iš tikrųjų nutiko?
– Absurdiškas dalykas – galėtume pasijuokti iš jo, jei pasekmės nebūtų tokios liūdnos. Mano Katerina vyro nužudymo scenoje turi įmesti su bendrininku jo kūną į celofaninį maišą ant grindų. Bet kolega šįkart žnektelėjo visu svoriu man ant kojos ir bato kulnu nukirto man vidurinį pėdos pirštą, mat buvau basa.
Keisčiausia, kad skausmo bveik nepajutau, – pamaniau, kad nuskeltas nagas. Bet dirstelėjusi žemyn pastebėjau, kad pirštas trumpokas. Maždaug penkios minutės buvo likusios dainuoti ir vaidinti iki veiksmo pabaigos, per tą laiką kartu bandžiau surasti piršto galą scenoje. Neradau.
Prasidėjus pertraukai aš pradėjau šaukti, kad pamečiau pirštą, ir kažkas atnešė jį plastikinėje stiklinaitėje.
– Buvote taip įsijautusi į savo vaidmenį, kad skausmas nerūpėjo?
– Spektaklio metu dėl adrenalino esi ypatingos būsenos. Tada dar prisidėjo ir šokas.
Pirmąsias valandas ne tik nejutau skausmo, bet ir kraujavimas iš piršto nebuvo didelis.
Kai filmuose gangsteriai nukarpo aukoms pirštus, mes netikime, kad tai paprasta, o pasirodo – labai paprasta. Netgi norėjau toliau dainuoti spektaklyje. Bet pasirodžiusi gydytoja uždraudė net žingsnį žengti ir iš karto išsiuntė į ligoninę.
Sunkiausia buvo po to. Turėjau likti ligoninėje, nes medikai negalėjo sustabdyti kraujavimo, o naktį surėmė siaubingas skausmas.
Ryte mane operavo.
– Greitai atsigavote, jeigu šiandien vėl dainuosite spektaklyje.
– Taip, aš toks žmogus – jei galiu nedaryti problemų, jų ir nedarau. Tiesą sakant, pati dar negaliu patikėti tuo, kas įvyko.
Šiuo metu mes ieškome tinkamos spektakliui avalynės, kad galėčiau dainuoti saugiai. Galbūt režisierius pakoreguos ir kai kurias scenas, kad nebūtų per daug sudėtinga.
– Vienas kritikas pareiškė, kad jo nestebina jūsų trauma, kai spektaklyje tiek daug „atletiško sekso“.
– Jis visiškai neteisus. Situacija buvo nepavojinga, ir K.Warlikowskio pastatymas yra visiškai saugus. Be to, Bastilijos opera – turbūt vienas saugiausių teatrų, kuriuose esu dainavusi. Saugos taisyklių čia griežtai laikomasi.
Kita vertus, operos dainininkų ar kitų scenos menininkų darbas apskritai pavojingas – mes nedėvime nei apsauginių liemenių, nei šalmų, nors kartais darome tai, kas būtų neleistina kitomis aplinkybėmis.
Tačiau mums tai patinka ir esame pasirengę rizikuoti.
Tiek saugiuose, tiek nesaugiuose, tiek tradiciniuose, tiek netradiciniuose spektakliuose įvairių atsitikimų buvo ir yra.
Tiesa, manęs iki šiol dar nevežė į ligoninę, nors susitrenkiu ir mėlynių atsiranda nuolat.
– Esate sakiusi, kad Katerinos vaidmuo reikalauja būti pasirengusiai viskam, netgi įveikti bet kokius moralinius prietarus ir drovumą.
– Operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ neįmanoma inscenizuoti gražiai ir nekaltai.
Pats D.Šostakovičius operoje aiškiai pavaizdavo sekso ir erotines scenas. Tai yra dalis istorijos – jos neišimsi.
Tarkime, pirmasis Katerinos ir jos meilužio Sergejaus susitikimas baigiasi išprievartavimu, ir muzikoje ta scena akivaizdi.
Beje, kito režisieriaus – Dmitrijaus Černiakovo – versijoje, kurioje taip pat dainavau, tai nebuvo rodoma, tik numanoma.
Tad priemonės gali būti įvairios, bet pasirengti reikia bet kokiems išbandymams.
Juk jei gauni Salomėjos vaidmenį Richardo Strausso operoje, dar nereiškia, kad būtinai turėsi išsirengti Septynių skraisčių šokyje. Tačiau tavęs to gali paprašyti.
K.Warlikowskis tiesiog pasakoja istoriją, kurioje daug sekso, ir, sakyčiau, daro tai labai estetiškai – jo sumanytos situacijos dažnai dvelkia siurrealumu.
Man šio režisieriaus stilius primena lietuvių dramos teatrą. Jis ir yra didelis lietuvių teatro gerbėjas. Tai nuostabus žmogus, tikras menininkas.
– Kaip atskirti tikrą menininką nuo netikro?
– Dabar netikrų, ko gero, ir nesutinku, tačiau karjeros pradžioje esu susidūrusi su pseudorežisieriais, kuriems valdžia ir galimybė kontroliuoti kitus žmones teikė didesnį pasitenkinimą nei kūryba.
K.Warlikowskis – jų priešingybė. Jis buvo įnikęs į savo darbą ir vizijas, stengėsi suprasti ir pajusti mus, solistus. Drauge dirbti buvo be galo malonu.
Dainavau jau trijose D.Šostakovičiaus operos versijose – dar nepaminėjau katalonų režisieriaus Calixto Bieito. Visi trys spektakliai – skirtingi, bet labai geri. Darbas su skirtingais režisieriais leidžia tobulinti vaidmenį, papildyti jį naujais niuansais.
Pastaruoju metu įdomiai klostosi mano sezonai: dainuoju ir keliose „Salomėjos“ bei Sergejaus Prokofjevo „Ugnies angelo“ versijose.
– Jūsų repertuare yra ir mažai kam girdėtų operų pavadinimų – „Meksikos užkariavimas“, „Mendi Mendiyan“.
– Tai XX amžiaus veikalai. „Mendi Mendiyan“ premjera – jau greitai Bilbao teatre, ją režisuos C.Bieito, o dainuosime baskų kalba. Kita opera – šiuolaikinio kompozitoriaus Wolfgango Rihmo.
Mano balsui šiuolaikinės operos ypač tinka, nes jo tembras specifinis.
Todėl ir savo agentūrą perspėjau, kad nebenoriu daugiau dainuoti itališkų operų. Tokio lygio teatrų, kuriuose dabar dainuoju, publikai reikia labai aiškių standartų. Tarkime, ji įsivaizduoja, kad visos Toskos turi įkūnyti Marios Callas balso skambesį.
Aš savo balso keisti nenoriu, man jis patinka, o daugiausia erdvės jam teikia XX amžiaus muzika.
– Kur šiuo metu jūsų namai?
– Mažame Belgijos miestelyje prie Olandijos sienos.
Mano vyras čia įsigijo apgriuvusį vienuolyno mokyklos pastatą. Dabar jis – jau su stogu ir langais, bet vis dar primena statybos aikštelę. Užtat čia nepaprastai daug erdvės – galiu dainuoti kada noriu ir kiek noriu.
Be to, susiradau naują pomėgį – darau įvairias instaliacijas, piešiu. Antroji pusė taip pat savaip išprotėjusi, tad man labai tinka.
– Jei ne trauma, gyvenimas būtų tobulas?
– Trauma iš dalies pravertė – paskatino susimąstyti apie gyvenimo trapumą.
Stebuklas, kaip mes visi gyvename ir pasenstame, kai šitaip paprasta žmogų numarinti.
Tai, kas nutiko man, gali atsitikti bet kam, bet kur ir bet kada, o pasekmės gali būti netgi baisesnės. Būkime dėkingi už kiekvieną dieną.
Karjerai ruošėsi ir Lietuvoje
A.Stundytė 1994–2000 m. mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. I.Milkevičiūtę. Vėliau išvyko į Leipcigą, kur tobulinosi pas prof. H.Fornerį.
Solistė dainuoja Vienos valstybinėje, Bavarijos valstybinėje, Olandijos, Suomijos, Lenkijos nacionalinėse operose, daugelyje Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos teatrų, pasirodė Venecijos „La Fenice“ teatre, „Arena di Verona“ amfiteatre Italijoje, Provanso Ekso festivalyje Prancūzijoje ir kitose garsiose scenose.
Ji bendradarbiauja su garsiausiais šių dienų operos režisieriais, tarp jų – C.Bieito, H.Neuenfelsu, J.Jonesu, R.Carsenu, D.Aldenu, P.Konwitschny, D.Černiakovu, B.Kosky, M.Trelinskiu, K.Warlikowskiu.
Artistė yra pelniusi antrą operetės premiją XXV tarptautiniame Hanso Gaboro dainavimo konkurse, taip pat specialias „Chambre Professionnelle des Directeurs d’Opera Paris“, Maskvos „Helikon Opera“, RWE operos bei J.Offenbacho premijas.
