Laisvės ribos. Ar mes esame pajėgūs, įgalūs jas plėsti, kurti, o gal bet kokia laisvė tėra iliuzija? Kokią kainą turi sumokėti, jei priešiniesi aplinkos spaudimui? Ar tokioje kovoje (už savo pažiūras, gyvenimo būdą) svarbus žmogiškumas?
Tokie klausimai domina jaunuosius kūrėjus, o atsakymų paieškos reprezentuojamos Menų Spaustuvės kišeninėje salėje, kur praeitą rudenį nuskambėjo premjera – spektaklis „Laisvinamieji“. Tai pirmas savarankiškas aktorių Karolio Legenio bei Petro Šimonio darbas profesionalioje scenoje, kalbantis apie asmeninės laisvės ribas.
Savo įspūdžiais apie kūrybinį procesą bei spektaklį dalinasi jauni aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis:
• Kaip gimė idėja sukurti dramaturgiją, vėliau patiems režisuoti ir atlikti?
Karolis Legenis: „Idėja gimė iš to, kad akademijoje mums buvo leidžiama laisvai kurti. Nebuvo apibrėžiama dramaturgija, kuria reikėtų kažką sukurti.
Prieš „Laisvinamuosius“ trečiam kurse padariau monospektaklį „Kolibris“ , kuriame pats rašiau dramaturgiją, buvau atsakingas už režisūrą ir vaidybą. Tas darbas man visai pavyko.
Vasaros metu gimė idėja parašyti trumpą pjesę. Pirminis pjesės variantas buvo 5 puslapių apie tai, kaip du vaikinai nusprendžia paragauti žmogienos.
Spalio mėnesį pasiūliau Petrui kartu paskaityti pirminį variantą. Prieš tai iki šio darbo su Petru nebuvom kartu turėję bendrų scenų ir beveik nesam kartu vaidinę. Proceso metu buvo daug etapų, buvom pasiklydę ir norėjom to darbo daugiau nebetęsti.
Repetuodavom įvairiai, daug kalbėdavomės, dalinomės tuo, ką skaitėm, matėm. Nemažai teko dirbti su dramaturgija. Ją daug kartų perrašinėjome. Režisūra buvo paremta vien praktiniu bandymu, repetuodami patys jausdavom, kaip geriau, kas tinka ir kas netinka.“
Petras Šimonis: „Pasiūlymą kurti gavau iš Karolio, jis atsinešė pirminius tekstus. Kadangi komandos plėsti nebuvo reikalo, tai tiek dramaturgija, tiek režisūra, atlikimas liko mūsų rankose.“
• Ką Jums kaip kūrėjams reiškia „Laisvinamieji“?
Karolis Legenis: „Man asmeniškai tai kūrybinė laisvė, kuri susijusi su savęs kūrimu.
Yra gyvenimo taisyklės pagal kurias reikėtų gyventi, bet kitu atveju gali taisykles susikurti pats, kurti savo pasaulį, rinktis su kuo bendrauti, kuo domėtis.
Užsiimti visapusiška saviplėta, nesidairant, klystant ir einant savo keliu. Tada nereikia kaltinti kitų, kad tokį kelią pasirinkai. Esi laisvas klysti ir džiaugtis ir manau dėl to gyvenimas tampa įdomesnis ir ta jo įdomi nežinomybė toliau tęsiasi.“
Petras Šimonis: „Tai yra įrodymas, kad galima kurti bet kokiomis priemonėmis, bet kokioje aplinkoje ir bet kokiu metu. Ir nors autorinė kūryba yra labai labai sunkus ir sekinantis darbas, grąža yra atvirkščiai proporcinga.“
• Ar patys išgirdote ir pritaikėte savo gyvenimui tai, ką norite pasakyti šiuo pasirodymu žiūrovams?
Karolis Legenis: „Proceso metu gimė galvoje tokia frazė, kuri man iki šiol padeda kurti. Gyvenime vyksta daug dalykų, kuriuos mes bandome suvokti protu, bet yra labai daug dalykų, kur protas tampa bejėgis, jis nesugeba suvokti, rasti atsakymo, bet to atsakymo net ir nėra.“
Petras Šimonis: „Pirmiausia atsirado drąsos keistis ir keisti savo mąstymą, požiūrius. Suvokiau, kad nėra vieno visuotino naratyvo, kuriam turiu paklusti ir kuris sudaro visako esmę bei prasmę.
Tai leidžia mažiau kreipti dėmesio į ideologijas, tiesas, gyvenimo būdo vadovėlius ir pan. Todėl lengviau susitelkti į save, juk visas menas apie tai.“
• Spektaklyje kuriami personažai yra netradiciniai. Ar dažnai susiduriate tokiais veikėjais kasdienybėje?
Karolis Legenis: „Žmonės dažniausiai slepiasi. Mano veikėjas - psichopatas, nors iš pažiūros galėtum sakyti, kad jis yra normalus, kol nepradeda veikti. Dažniausiai žmones perprasti pavyksta iš jų veiksmų, o ne iš žodžių.“
Petras Šimonis: „Ne, nes žmonės slepia savo vidų. Jeigu viešai išleistume savo demonus, būtų labai sunku koegzistuoti. Dažniausiai skaudžios patirtys ar emocijos išreiškiamos saugioje aplinkoje, galbūt dėl baimės pasirodyti silpnais ir pažeidžiamais.“
• Kodėl, jūsų nuomone, žmonės turi pamatyti „Laisvinamuosius“?
Karolis Legenis: „Manau spektaklis visų pirma atveria vaizduotę. Žiūrovas, atėjęs į spektaklį jo tik pasižiūrėti, gali jo nesuprasti. Jam yra duodama galimybė kartu su mumis eksperimentuoti ir ieškoti.
Yra žiūrovų, kuriems nepatinka kai prie jų einama spektaklio metu, yra tokių, kurie nori tiesiog ramiai pažiūrėti spektaklį ir viskas, tokiu atveju šis spektaklis jiems netinka.“
Petras Šimonis: „Visada vertinu spektaklius kurie paliečia emociškai, tai leidžia susitapatinti su veiksmu, būsenomis, kurias išgyvename kasdien, bet retai sugebame jas pakeisti taip, kad šios nebetrukdytų.
Manau, kad „Laisvinamieji“ geba atverti šio užburtą ratą ir galbūt net pateikia atsakymų stagnacijai įveikti. Taip pat, spektaklyje nesislepiama už technikos, kuri kartais griauna teatro esmę – dialogą, diskusiją, kurios dėka galime bent kiek priartėti prie atsakymų.“
