– Tai yra jūsų debiutas, tad įdomu būtų sužinoti, kur prasideda jūsų režisūros šaknys.
– Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reiktų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų.
Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Šiauliuose, važiuodavome ir į Vilnių. Man daug kas patiko, bet daug ko ir nepriėmiau.
Po truputį pradėjau domėtis pačia teatro prigimtimi. Devintoje klasėje pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose ir supratau, kad noriu būti tame procese, bet neįsivaizduoju, kokias pareigas jame galėčiau užimti. Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga. Dailininku taip pat negaliu būti, nes neturiu tam tinkamų duomenų, negaliu valdyti didelės erdvės.
Ir tik paskutiniais metais supratau, kad teatre viską valdo režisierius. Toks yra tarytum nesąmoningas mano priartėjimas prie režisūros.
Stebėdamas gyvenimą, klausydamas muzikos, aš perveriu scenas, nejučia pradedu galvoti, kaip kitaip galėtų įvykti viena ar kita scena, koks galėtų būti jos vystymasis, kokia pabaiga. Kai supratau, kas yra režisierius ir kas vyksta jo galvoje, tapo aišku, kad stosiu į režisūrą.
Apskritai tai man iki šiol labai patinka matematika, jos tikslumas. O scenoje, paradoksalu, aš labai mėgstu improvizaciją. Aišku, galutiniame taške aš mėgstu tikslumą, tačiau būtina gyvastis. To siekiu kompleksiškai, daug repetuodamas. „Orfeo. Miesto šviesos“ – pirmas mano rimtas darbas. Aš ieškau būdo išreikšti save.
Prisipažinsiu, visas rimtas knygas atradau labai vėlai – vienuoliktoje klasėje. Ir visa tai įvyko tik dėl literatūros mokytojos Audronės Ganusauskienės. Pamenu, kokį didelį įspūdį paliko Antanas Škėma: kaip jis mąsto, kaip rašo... Vėliau būta ir kitų įdomių lietuvių klasikų.
Manau, kad tam tikras lūžis įvyko ir dėl natūralios brandos. Labai daug skirtingų įtakų, kurios ir lėmė režisūros pasirinkimą.
Neabejoju, kad pasąmoninę įtaką padarė ir kelionės su močiute į Rygos operos ir baleto teatrą. Nuo Šiaulių Ryga tiesiog arčiau nei Vilnius. Nuo pat mažumės, nuo kokių trejų ketverių metų, močiutė mane veždavosi į Rygos teatrą. Kokius ketverius metus ji buvo nusipirkusi šio teatro abonementą.
Nors nieko neatsimenu, nes buvau dar gana mažas, bet įsivaizduoju, kad tai man padarė nemažą įtaką. Atsimenu, kad opera man buvo labai neįdomu, bet baletas, tos judančios figūros... Nepamenu baleto pavadinimo, bet gerai prisimenu balerinas, vilkinčias geltonas sukneles. Tie audiniai kažkaip paslaptingai jungėsi, sklaidėsi... Išliko abstraktus, bet labai ryškus vaizdas.
– Kaip atradote dramaturgę Dovilę Zavedskaitę?
– Remiuosi mitu, kurį taip pat atradau dar būdamas mokykloje. Šalia A.Škėmos, Sigito Parulskio dar buvo ir graikų mitai. Jie mane labai žavėjo. Lyg šio pasaulio, bet ir šalia... Pamenu, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat bandžiau pagal juos kurti. Pirmuose kursuose aš dar nemokėjau valdyti žodžio, tad kūriau tam tikras impresijas, bet kai kas liko viduje.
Kai Nacionalinis dramos teatras paskelbė viešą konkursą, supratau, kad nenoriu rinktis jokios konkrečios pjesės. Juk įsigilinęs pastebi, kad daugumą pjesių geriausi pasaulio dramaturgai rašė dažnai remdamiesi konkrečiais teatrais ar net aktoriais, vieta. Todėl skaitant galima pajusti tam tikrą properšą.
Mano mintis tokia ir buvo: ką galima parašyti per gan trumpą laiką? Koks gali būti tas nedidelės apimties kūrinys, skirtas Nacionaliniam dramos teatrui ir konkretiems jo žmonėms? Aš rėmiausi mitu. Tapo svarbu jį įprasminti šios dienos akimis. Kaip mes galime jį įvertinti? Su šia idėja aš ir atėjau į teatrą, ir laimėjau konkursą.
Iš pradžių ieškojau dramaturgo. Visi supranta, kad Lietuvoje – didelė šiuolaikinių dramaturgų problema. Tiek ir žinau: Marius Ivaškevičius, S.Parulskis, Herkus Kunčius, Gabrielė Labanauskaitė. O kas tie jauni? Jų tiesiog nėra. Kažkas yra praleista, aš dar neatkapsčiau, kas.
Kai per įvairius apmąstymus išniro D.Zavedskaitės pavardė, jai pasiūliau ilgai telefonu nediskutuoti, o susitikti ir pasikalbėti, kad suprastume, ar įmanomas dialogas apskritai. Taip dramaturgei pristačiau savo idėją, kuri, natūralu, vėliau evoliucionavo. Galvodamas apie pradžią ir dabartį, supranti, jog tai absoliučiai skirtingi tekstai.
– O kokia buvo pagrindinė mintis, privertusi atsigręžti į mitą?
– Iš esmės pradėjau nuo tokios minties: aplink – daug jaunų žmonių, kurie labai nelaimingi, liūdni, „neišsipildę“, nors daro, kuria, kad tai įvyktų. Aš galvoju: kur slypi viso to paradoksas? Kur užstringama?
Šalia viso to kaip mintis „ėjo“ mitas ir atradau paralelę. Ne tiek logiškai, kiek emocionaliai visa susijungė: ėjimas į Hadą, bandymas ką nors pakeisti, negalėjimas ko nors pakeisti, nesuvokimas, kodėl Orfėjas to nepadarė... Tai yra ir labai didelė „ego“ tema. Man ši mintis – paradoksas – leidžia atrakinti ir savaip interpretuoti pasirinktą mitą. Tam, aišku, reikėjo surasti formą, kaip tai pasakyti, kaip tai padaryti.
– Pjesėje labai daug asociatyvių dalykų: ir orfėjiškas liūdesys, ir Hadas, ir garsusis švedų didžėjus Avicii, galų gale šmaikštumas. Visko labai daug, ima ryškėti šiuolaikinio gyvenimo psichologija. Kaip jungiamos šios būsenos?
– Dirbant su visa spektaklio komanda didžiausias uždavinys buvo sujungti graikų mitą, mano asmeninius pastebėjimus ir Avicii – dainiaus įvaizdžio istoriją. Aš nenoriu visų šių istorijų pasakoti atskirai. Man vis dar įdomu, kaip visų šitų skirtingų grupių sąryšį paversti vienu unikaliu sceniniu pasauliu, jungiančiu visus veikėjus.
Kurdami spektaklį rėmėmės dokumentika, tačiau jokių tiesioginių dokumentikos motyvų nenaudojame. Avicii dainas žino visi, nes jis girdimas visur, tik niekas nežino, kad tai jis. O jo jau nebėra. Tai yra paradoksas – tam tikra prasme. Avicii man priminė orfėjišką kelionę.
– Jis tikrai orfėjiškas: nors ir priklausė poppasauliui, jo prigimtis tarytum tam prieštaravo. Jis laikėsi autsaiderio pozicijos, tai buvo laisvasis menininkas. Avicii gyvenime labai daug poetizmų. Šiuos du dainius sieja muzika – juk Orfėjas pirmasis pradėjo giedoti hegzametru. Kokios siekiate formos jungdamas šiuos pasaulius?
– Kol vyksta repeticijos, viskas dar labai smarkiai kinta, tad ir įvardinti visko nesinori. Šiuo metu man įdomu, kaip dramaturgija, kuri labai smarkiai kito, kaip visi dramaturgijos motyvai susijungia. Manau, kad liūdesys kaip tema daugiausia ir bus juntama.
Mes daug diskutavo ir dėl pavadinimo. Gal banaliai ir skambės, tačiau psichoterapijos seansas ir yra visa apglėbianti miesto ranka.
– O kada ir dėl ko kito tekstas? Kokias režisūrinės dramaturgijos užduotis jūs laikote pagrindinėmis?
– Esminis atradimas įvyko tuomet, kai šiek tiek pakeitėme veikėjų pozicijas, kai medžiagą pradėjome atrakinti per kitą veikėją. Ir tai įvyko tik kantriai ieškant. Tuomet visi tekstai transformavosi. Svarbu buvo atrasti lęšį, per kurį žiūrime. Visą statomą istoriją matau nuosekliai, nors pačios scenos nėra seklios.
Pats spektaklio pasakojimas labai paprastas: vyksta psichoterapijos seansas, kuriame psichoterapeutė turi pacientę, kuri yra „užstrigusi“ savo milžiniškoje nelaimėje ir kančioje. Visas spektaklis yra vienas didelis seansas, kurį žiūrovams ir papasakojame: kas tai per istorija, kodėl ji tokia, kokie tie veikėjai buvo ir kas čia tokio įvyko, kad ši pacientė yra taip ilgai „įstrigusi“ viename įvykyje, kančioje, kodėl kaltina save.
– Kokiu principu atrinkote savo kūrybinę komandą?
– Man labai svarbūs jaunieji aktoriai Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius, su kuriais galime susikalbėti įvairiomis temomis, skirtingomis prieigomis ir būti tame drąsūs. Galime klysti ir palaikyti vienas kitą. Su šiais žmonėmis buvo svarbu ne pjesę kurti, o spektaklį.
O Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė yra mano simpatijos jau nuo labai seniai, tad buvo smalsu su jomis padirbėti. Su choreografe Airida Gudaite susidūriau dar studijuodamas bakalaurą. Man patinka tai, ką ji daro.
Svarbu, kad spektaklį kuriame ne per „žvyrą“. Aš esu matęs procesų, kai dirbama per „žvyrą“, bet vis tiek dirbama. Lina Židonytė yra mano bendrakursė. Ji nemažai dirbusi kine, reklamoje, pati studijuoja režisūrą, turi stiprų dailės pojūtį. Sąmoningai ją pakviečiau, nes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
Scenovaizdis abstraktus, jo sprendimą nebuvo lengva atrasti, tačiau, kaip žinoma, dėl jaunų scenografų Lietuvoje taip pat bėda. Vaizdo projekcijų autorių Kornelijų Jaroševičių pažinojau mažai, tačiau man patiko jo visi darbai. Imponavo ir tai, kad tie darbai labai skirtingi ir stilistiškai, ir masteliu. Visi pakviesti žmonės nėra atsitiktiniai, nepažinojau tik dramaturgės.
– Man imponuoja tai, kad jūs daug repetuojate. Nors visko teko matyti: kaip po ilgų kančių kartais ir nepasiseka. Džiaugiuosi ir dėl to, kad projektų „gamybos“ laikais, kai visi staigiai susibėga, staigiai surepetuoja ir staigiai visa tai kažkur dingsta, jūs nuosekliai bandote sukurti spektaklį.
– Aš nematau greit darbo prasmės. Žinoma, niekas manęs neapsaugos nei nuo sėkmės, nei nuo pralaimėjimų. Man svarbu, kad vyktų visavertis darbas.
– Įdomu paklausti apie jūsų kartą. Kokį pasaulį matote, ką diagnozuojate? Jūsų karta ypač daug kalba apie ekologiją, dvasingumą, bet elgiatės keistai. Žmonės, išeidami iš tualeto, šviesos neužgesina, pro žmogų praeina kaip pro tuščią vietą, o dar dažniau – žvilgsniu sulindę į „mobiliaką“, tarytum gyvo žmogaus nebūtų. Aš tai priimu ne kaip chamizmą, bet kaip „zombių“ susiformavusią būseną. Kas tai yra? Tai kartais tampa svarbiau už visą teatrologiją, nes imi suprasti, kad tarp mūsų properša didėja. Jūsų karta gyvena keistame dramblio kaulo bokšte.
– Ir aš tai pastebiu, ir su kolegomis apie tai pakalbame. Aš galiu būti ten, bet galiu būti ir su jumis ir suvokiu, kad tai yra tas pats momentas. Kodėl taip, neturiu atsakymo. Galiu tik pasakyti labai paprastai: niekam niekas neįdomu. Neįsivaizduoju, kur viso to šaknys, tačiau stebėdamas savo ir jaunesnę kartas, pastebiu šį abejingumą. Mūsų spektaklyje Orfėjas sako: „Aš nežinau, kas man darosi. Aš nežinau, kodėl gyvenu šiame vėmalų ir festivalių gyvenime.“
Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera. Balandžio 25, 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, Vilnius.
