„Tos akimirkos, kai tenka garbė pagroti su simfoniniu orkestru yra neįkainojamos“, – prisipažino M.Levickis.
- Martynai, muzikoje daug eksperimentuojate, esate vadinamas akordeono novatoriumi ir ambasadoriumi. Koks žanras Jums artimiausias: simfoninė ar kamerinė muzika, klasika ar šiuolaikiniai kūriniai?
- Nors tikrai nevengiu pasiblaškyti po skirtingų žanrų ir stilių platybes, manau, kad vis labiau save suvokiu kaip klasikinės muzikos atlikėją. Tai liudija ir pastarųjų metų mano darbai, koncertai, projektai.
Vis dėlto šiomis dienomis skelbsime mano naują vaizdo klipą, kuriame atlieku simfoninę popdainos versiją, taigi, atrodytų, tai - vėl prieštaravimas. Tačiau nuo 2013 m., kai išleidau savo albumą, naujų popdainų „cover’ių“ mano repertuare nebūta, tad toks nuėjimas į paraštę, manau, retkarčiais net labai sveikas. Galų gale tai mano paties aranžuotė simfoniniam orkestrui, savotiškas popžanro priartinimas prie klasikos skambesio.
Žinau, tuoj atsirastų man prieštaraujančių, ir iš dalies su jais sutikčiau – nieko nereikia prie nieko artinti. Savaime tokios reikmės tikrai nėra. Bet jei yra noras ir tokio noro rezultatas sulaukia klausytojo, kodėl ne? Juolab jei tai dar pritraukia naujų mano instrumento ir mano paties gerbėjų.
Be to, reikia pastebėti, kad ne tik klasikiniai muzikantai skolinasi kažką iš poppasaulio, - roko ir pop grupės taip pat atlieka klasikinio žanro kūrinius.
Man dažnai tenka scenoje dirbti su orkestrais. Dažniau tai būna kameriniai orkestrai, nes ir mano šio žanro repertuaras yra platesnis. Tačiau akimirkos, kai tenka pagroti su simfoniniu orkestru yra neįkainojamos, nors kartu ir daug sunkesnės.
Gerai pamenu, kai vienas dirigentas į mano norą šiek tiek stumtelti pulsaciją kūrinio interpretacijoje pasakė, kad simfoninis orkestras yra didžiulė mašina – tokie dalykai taip paprastai nevyksta.
Aš visgi manau, kad vyksta, reikia tik noro ir, žinoma, darbo. Apskritai, kadangi tenka pačiam kartkartėmis diriguoti, solisto, dirigento ir orkestro sąveika man yra gana sudėtingas reiškinys. Tam reikia daug pasitikėjimo, bendrystės, prisijaukinimo. Tad kiekvienas prisilietimas prie simfoninio „concerto“ žanro man yra laboratorija, kurioje vis dar ieškau ir savo vaidmens, ir kuo geresnio rezultato.
Man yra palaima, kai orkestras tikrai groja kartu, kai muzikinė interpretacija priverčia aiktelti, kai solisto ir orkestro susitikimas scenoje tampa įvykiu.
- Koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite šiuolaikinio lenkų kompozitoriaus Mikolajaus Majkusiako kūrinį „Concerto Classico“ ir Astoro Piazollos siuitą „Punta del Este“. Papasakokite plačiau, kaip pasirinkote koncerto programą?
- Pirmiausia, tai yra visiškai negirdėti ir neatlikti Lietuvoje kūriniai. Nors vienas parašytas 2001 m., o kitas – 1982 m., tai bus savotiškos premjeros. Premjera ir man pačiam, kadangi abu kūriniai man yra nauji, juos ruošiau specialiai šiam pasirodymui su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Džiaugiuosi, jog dar pernai teko susitikti su kompozitoriumi ir akordeonistu Mikolajumi Majkusiaku, - drauge dirbome tarptautiniame mano kuruojamame renginyje „Composers+Summer Academy“. Gali būti, jog esu pirmasis akordeonistas, M.Majkusiako kūrinį „Concerto Classico“ grojantis klavišiniu instrumentu, nes originaliai jis parašytas mygtukiniam akordeonui.
Tai tikras iššūkis, mano galvoje brendęs net keletą metų. Džiaugiuosi, kad kvietimas pasirodyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pastūmėjo mane imtis šio opuso.
Tuo metu A.Piazzolla dažnam klausytojui yra savotiškas pozityvus atodūsis – tai muzika, kuri turi aiškų ritmą, pasimėgavimui nuteikiančias harmonijas ir galų gale juk tai – tango. Bet šiame koncerte klausytojai susipažins su visai kitokiu A.Piazzolla. Pirmiausia, tai nedidelės simfoninės sudėties instrumentuotė, o tai gana nebūdinga šio kūrėjo opusams (jis vis tik daugiausia rašė styginiams).
Antra, tai kitoks kūrinys savo muzikine kalba. Dar studijuodamas A.Piazzolla bandė pabėgti nuo savo prigimtinio girdėjimo ir rašymo stiliaus, todėl imitavo kitų kompozitorių, savo favoritų (S.Prokofjevo, S.Rachmaninovo) kalbą, kol kartą jo dėstytoja Nadia Boulanger patarė visgi eiti savo keliu ir to nebijoti. Man šis kūrinys, beje, parašytas 10 metų prieš Astoro mirtį, yra savotiškas grįžimas prie tos jam pačiam kiek svetimos muzikinės kalbos.
Manau, kad tai dar vienas pasispardymas ir pabandymas nueiti į tas paraštes, ieškant stambesnės formos simfoninio skambesio ir nebijant publikos reakcijos. Taigi aš didžiuojuosi, jog programoje šalia G.Holsto skambės vienas geriausių Koncertų akordeonui ir neįprastas A.Piazzollos garsų pasaulis.
- Esate jaunosios kartos atlikėjas. Kokią matote klasikinės muzikos ateitį?
- Manau, ta ateitis per daug dramatizuojama šių dienų diskusijose. Vienokia ar kitokia muzika visada egzistavo žmogaus pasaulyje, tad teigti ir bijoti, kad klasikinė muzika miršta, nėra teisinga. Visa muzika kažkada miršta, tada vėl prisikelia, tada vėl miršta. Tai normalus procesas. O juk Lietuvoje mes džiaugiamės itin jauna publika, kuri vaikšto į klasikinės muzikos koncertus.
Mano paties dažnas rytas prasideda klasikinės muzikos įrašų klausymu. Bet kad neskambėčiau labai nuobodžiai, privalau pasakyti, kad mano grojaraštyje yra ir hiphopo, ritmenbliuzo, Afrikos, Indijos folko (šypsosi).
- Kas jums svarbiausia muzikoje ir scenoje?
- Muzikoje man svarbu noras, tikslumas, nuoširdumas ir mintis. O scenoje, jei kalbėtume metaforomis, – priartėti prie uolos krašto ir sugebėti nuo jos nenukristi.
- Kas labiausiai skatina jūsų kūrybiškumą?
- Kai turiu daugiau laisvo laiko, atsirakina kūrybos spynelė (šypsosi). Kai skubu ir niekur nespėju, apie kūrybą negalvoju. Kita vertus, kiekvienas pasirodymas scenoje yra kūryba, kurią maitina ryšys su kitais atlikėjais, su klausytojais salėje, kartais nepaaiškinamas ryšys su kažkuo aukštai.
- Esate minėjęs, kad vienas didžiausių jūsų pomėgių – kelionės. Ar yra šalis, kultūra, kuriai jaučiate ypatingą trauką?
- Nesu buvęs Pietų Amerikoje ir ten tikrai norėčiau apsilankyti, pažinti tenykštę kultūrą, pakeliauti skirtingose šalyse.
- Kur norėtumėte nukeliauti, kur dar nesate buvęs?
Į kitą planetą.
Akordeonininko Martyno Levickio ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertai įvyks 2019 m. balandžio 24 d. 18:30 val. Klaipėdos koncertų salėje, balandžio 25 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 26 d. 19 val. „Compensa“ koncertų salėje Vilniuje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius.
