Raudonas „Origamio“ konteineris publikos akivaizdoje dukart buvo lankstomas sostinės Katedros aikštėje, o šokėja, oro cirko menininkė Satchie Noro spektaklio pabaigoje šoko, paklusdama Vilniaus varpų melodijai, nepaisydama lietaus ir net krušos.
Publikos akivaizdoje trapi artistė, be jokių apsaugų skraidanti tarp judančių konteinerio žiaunų, plakama gamtos stichijų, tapo tarsi paties meno simboliu: juk menas kuriamas panašiai be garantijų, kantriai, palydimas žiūrovų dėmesio arba praeivių galbūt nė nepastebimas.
Netikslu sakyti, kad tai buvo „Naujojo Baltijos šokio“ pradžia, nes iš tikrųjų festivalis prasidėjo šio gatvės teatro spektaklio – S.Noro ir Silvaino Ohlo „Origamio“ iš Prancūzijos – kelione po Lietuvą: Šiauliai, Panevėžys, Anykščiai, Zapyškis ir tik tada Vilnius. Ir visur su gausia publika.
Dvidešimt trečią kartą vykstantis „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet tapo keliais festivaliais viename: užsienio kūrėjų spektakliai rodomi šiuolaikinio šokio gerbėjams ne tik Vilniuje, bet aplanko ir kitus Lietuvos miestus, o su lietuvių kūriniais „Baltijos šokio platformoje“ supažindinami užsienio teatrų ir festivalių prodiuseriai.
Žiūrovai supranta teisingai
Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė, perėmusi „Naująjį Baltijos šokį“ iš jo įkūrėjo Audronio Imbraso, drąsiai sudarė programą iš netikėtų, stebinančių ar šokiruojančių kūrinių, kurie praplečia akiratį. Ir kasmet įsitikini: festivalis užsiaugino žiūrovus. Ištikimus ir suvokiančius.
Būtent tokiai auditorijai ir įmanoma atvežti menininkės, kilusios iš Žaliojo Kyšulio Marlene Monteiro Freitas groteskišką spektaklį „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (Portugalija), libaniečio Bassamo Abou Diabo šokį-pokalbį „Giliai po oda“ arba trupės iš Prancūzijos „Nach Van Van“ plastikos, video ir poezijos monologą „Cellule“, kur Lietuvos publika galėjo pažinti Krump stiliaus šokį, 2000-ųjų Niujorke suformuotą rasinių riaušių patirties.
Trys Nyderlandų šokėjai spektaklyje „Dar blogiau“ jungė breiką ir hiphopą su šiuolaikiniu šokiu, kad per juos atskleistų trijulės charakterius, santykius, bendravimą ir konkuravimą.
Graikas Euripides Laskaridis savo spektakliu „Titanai“ vėlgi provokavo publiką neįtikėtinomis personažų transformacijomis, o jo kūrybos stilius tiek nenusakomas, kad jam kaskart tenka atsakinėti į tą patį žiūrovų ar susitikimo moderatorių klausimą: ką jūsų spektaklis turi bendra su šokiu? Tiesiog šiuolaikinis šokis – toks tolerantiškas ir visus menus jungiantis menas, kad „Titanai“ tik čia ir tinka!
Smėliu nuklotos scenos grindys buvo vienintelė scenografija psichoterapeutės ir šokėjos Sabinos Scarlat iš Briuselio spektakliui „Uniforma“.
Dviese su šokėja Irene Russolillo S.Scarlat pavertė žiūrovus besikeičiančio vaizdo, irstančio ir perkuriamo peizažo liudininkais. Aštriabriaunės smėlio figūros nuo šokėjų judesių tapo tiesiog klampyne, iš kurios spektaklio komanda lėtai, kruopščiai, tarpais net užmigdydama nuobodžiaujančią žiūrovų dalį, formavo naują vaizdą. Galbūt tai akmenimis grįstas grindinys? O po to ir vėl smėlio krūva. Ir tada – publika, prašom į sceną, galime kurti drauge.
Tai tik dalis gausaus festivalio repertuaro. Per pusantros savaitės – dvi dešimtys spektaklių, edukacinė programa šokio profesionalams, žiūrovų susitikimai su kūrėjais.
Menas būna neišvengiamas
Nepažįstamo ir niekad nematyto menininko pasirodymas gali iš pradžių gluminti, ypač jeigu tai bežodis, keistų judesių šokio spektaklis. Ką jis tau sako?
Padrąsinančiai skamba Venecijos šokio bienalės laureatės M.M.Freitas žodžiai: „Manau, kad žiūrovai turi teisę suprasti spektaklį taip, kaip nori. Tai, ką apie spektaklį mano žiūrovas, visada yra teisinga, net jei tai prieštarauja mano pačios idėjoms.
Mėlynais drabužiais apsitempę, veidus išsipaišę, trūkčiojantys it mechaniniai žaislai M.M.Freitas spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ veikėjai kūrė banalybės visuomenę, be gailesčio šaipėsi iš skonių, manierų ir įpročių, nuvartotų iki išsigimimo, kurio patys vartotojai nė nepastebi.
Kam pavyko „susikalbėti“ su jų sarkastišku kūriniu – tie juokėsi ir žavėjosi menininkų vaizduote bei plastika, šiurkščiu humoro jausmu. Ir jau laukia naujų trupės kūrinių. Jei kontaktas neįvyksta – įsiliepsnoja karščiausios diskusijos socialiniuose tinkluose, festivalio erdvėse, gatvėse. Taip, dėl M.M.Freitas kūrinio stiliaus ir ištarmių iki šiol vyksta ginčai.
B.Abou Diabas pasitiko žiūrovus su šypsena. Jis pasakojo apie savo sugalvotus būdus apsisaugoti nuo bombų, kurios jo tėvynėje Libane – kasdienybė nuo vaikystės. Artistą gelbėja šokis, kūryba.
B.Abou Diabas pasakojo ir šoko mums. Tik sunku buvo šypsotis jam, nes suvokei, kiek daug kančios slepia giedras šokėjo veidas ir linksmas šokis, staiga pratrūkstantis gedulo rauda – juk nebėra daugumos, su kuriais jis augo, mokėsi, draugavo.
Paradoksalus finalas: jei tektų susidurti su atomine bomba, šokėjas turi patarimą – išsitraukia antikvarinį kardą su skydu ir šoka. Primityviais ginklais, šokiu, kūryba – prieš visuotinį sunaikinimą.
„Man nerūpi menas, svarbi tik jo neišvengiamybė“ – atminty tebeskamba mintis iš prancūzų šokėjos Nach spektaklio „Cellule“. Su Nach kūryba į sceną įsiveržė rasistinių riaušių vaizdai, veidai ir garsai, bet – tik ekranuose, tik kad primintų, suteiktų foną tam personažui, kurį sukuria šokėja. Ji vyras ir moteris, ji – kovojanti vaizduotė ir skaudanti siela, ji – tų riaušių užkulisiai. Gražus, išlavintas kūnas ir gėla, kurią gali numaldyti tik kūryba.
Kartu su užsienio kūrėjais
Antroji „Naujojo Baltijos šokio“ dalis – prieš akis. Laukia pažintis su Vokietijos, Kanados, Australijos ir Italijos šokėjais.
Su užsienio menininkais aktyviai dirba ir Lietuvos šokio kūrėjai. Į festivalį iš Klaipėdos atvykęs Šeiko šokio teatras savo premjerą „BoléroExtended“ parengė su garsia Danijos šokio trupe „Granhoj Dans“. Kauno šokio teatras „Aura“ nuolatos dirba su partneriais iš įvairių šalių, o pati trupė – tarptautinė.
Klaipėdiečių ir kauniečių premjeros gegužės 9 d. pažymėjo festivalyje prasidedančią „Baltijos šokio platformą“, kuri vyksta pirmą kartą. Lietuvos, Latvijos ir Estijos šokio kūrėjai pasiruošė parodyti po du spektaklius ir specialiose sesijose trumpai pristatyti esamus ir kuriamus darbus. Jų pažinti atvyko šešios dešimtys užsienio šokio ekspertų.
Pats festivalis baigsis gegužės 12 d. Graikijos choreografo Christos Papadopoulos kūriniu „Opus“, jame skambės klasikinė muzika, o šokėjai šoks muzikos instrumentus. Ar tai bus šokis? Spektaklis? Koncertas? Tai bus kūryba, kuri gali padėti pasauliui.
Gintarė ir jos bendruomenė
Festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ kurianti prodiuserė G.Masteikaitė – viena ryškiausių Lietuvos kultūros vadybininkių. Jos veikla daugialypė. G.Masteikaitė vadovauja Lietuvos šokio informacijos centrui, o tai – pagrindinė organizacija, kaupianti ir skleidžianti informaciją apie Lietuvos profesionalų šiuolaikinį šokį ir cirką nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Gintarei rūpi ir profesionalų lavinimas.
G.Masteikaitė taip pat yra šokio teatro „Dansema“ prodiuserė, jos dėka choreografės Birutės Banevičiūtės spektakliai kūdikiams jau puikiai pažįstami daugelyje šalių, pati choreografė kviečiama dirbti su užsienio šokio trupėmis.
G.Masteikaitė dirba ir viena projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuratorių.
Rinkdama programą „Naujajam Baltijos šokiui“ G.Masteikaitė nuolat keliauja po įvairių šalių festivalius, o tarptautinės šokio auditorijos yra vadinama Džintare.
Šiemet prodiuserė tapo pirmąja apdovanojimo „Meno raktas“ laureate – prizą įsteigusi Scenos meno kritikų asociacija įvertino G.Masteikaitę už tai, kad festivalius ji kuria kaip meno kūrinius, o kartu su festivaliu kuria ir bendruomenę, neatribodama menininkų nuo žiūrovų.
