Jau beveik ketvirtį amžiaus vasara Lietuvos sostinėje prasideda su muzika – nuo pirmųjų birželio dienų čia skamba Vilniaus festivalio koncertai.
Kuo bus išskirtinis 23-iasis Vilniaus festivalis? Apie tai kalbėjomės su jo meno vadove ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.
– Pirmoji naujovė iškart krinta į akis vos pažvelgus į programą – nė vieno koncerto nebus tradicinėje erdvėje – Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, nes ji renovuojama. Dar ne viena sostinės salė šiuo metu taip pat uždaryta. Kaip teko suktis?
– Tai bus po Vilniaus miestą keliaujantis festivalis. Ir muzikantams, ir rengėjams tenka žaismingai derintis prie naujų erdvių ir nuolat būti pasirengusiems netikėtumams. Tad neatsitiktinai šiųmečio festivalio moto – „Homo ludens“ („Žaidžiantis žmogus“).
Kadangi daugelyje kalbų žodžiai „play“, „spielen“, „grac“, „igrat“ reiškia ir žaisti, ir groti muzikos instrumentu, supranti, kodėl mokytis žaisti ir muzikuoti būtina nuo ankstyvo amžiaus. Žaidimas ir jo taisyklių perpratimas bene tvirčiausiai sukabina gyvenimo ir komunikacijos su kitais bei kitokiais struktūras.
Ieškodami festivalio potemės pagalvojome ir apie kasdien tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje aktyvėjantį politinį teatrą. Teatrinis žaismas Lietuvoje ypač sustiprėjęs šį mėnesį – jis persikloja su visomis kitomis mūsų gyvenimo sritimis.
Bet, pasibaigus rinkimams, manau, norėsis sugrįžti į tvaresnį gyvenimo ritmą ir kelti tuos kultūrinius klodus, kurie mus ne skiria, o vienija.
Devyni šių metų Vilniaus festivalio koncertai atspindi „Homo ludens“ temą, nes visose programose kūrėjai ir atlikėjai žaidžia prasmėmis, gyvenimo temomis, tapatybės paieškomis. Manau, tai labai atliepia dabartinį metą.
– Vilniaus festivalis – spalvinga, marga ir daugiaprasmė muzikos šventė. Ne viename jų gyvai susipažinome su kviestiniais simfoniniais orkestrais. Šiemet irgi sulauksime orkestro, bet ne simfoninio, o džiazo.
– Festivalį „Compensa“ salėje birželio 3-iąją pradės garsiosios „Concertgebouw“ salės džiazo orkestras ir garsi gospelų bei soulo dainininkė Madeline Bell.
„Concertgebouw“ bigbendas – labiausiai pripažintas Olandijos džiazo orkestras, viešėsiantis Lietuvoje antrą kartą. Ne mažiau garsi ir M.Bell, pasirodanti ir kaip solistė, ir kaip garsių džiazo, popmuzikos atlikėjų pritariančioji vokalistė.
Programa bus skirta kultiniams dainininkams Stevie Wonderiui ir Ray Charlesui. Ji buvo sukurta 2015 m. pristatant filmą apie R.Charlesą ir iki šiol sėkmingai atliekama visame pasaulyje.
– Lietuvos kamerinis orkestras, tarsi atliepdamas festivalio potemę „Homo ludens“, parengė egzotišką programą su kiniškais prieskoniais. Kaip ji atsirado?
– Antroji festivalio programa – „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“. Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, birželio 5-ąją Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje pasirodys su įvairiažanriu kinų solistu Guo Ganu, grojančiu erhu. Šis instrumentas vadinamas kinų smuiku.
Ši programa bandė žaismingai sukristi, rasti bendrą kodą – Guo Ganas turėjo atlikti solo partiją Vilniaus festivalio užsakymu sukurto kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio kūrinio „Cinema“ („Kinas“) – čia jis irgi pažaidė prasmėmis – premjeroje.
Tačiau nutiko ne tik žaidybinių, bet ir dramatiškų įvykių: R.Motiekaitis laiku pateikė partitūras, bet solistas per pasirodymų gausą nespėjo paruošti šio kūrinio. Kompozitorius ir solistas ilgai susirašinėjo ir nutarė originalią versiją atlikti vėliau, o dabar skambės tik kūrinys styginių orkestrui.
– Vilniaus festivalis bene pirmasis pradėjo platesnę mūsų publikos pažintį su senąja muzika. Kaip matyti iš programos, ši tradicija tęsiama ir šiemet.
– Tarptautinis baroko orkestras „Il Pomo d’Oro“ pirmą kartą viešės Vilniaus festivalyje ir taip pat pažers staigmenų. Su juo „susižaidė“ prancūzų violončelininkas Edgaras Moreau – Mstislavo Rostropovičiaus jaunųjų violončelininkų konkurso laureatas, Piotro Čaikovskio konkurso antrosios premijos laimėtojas.
Orkestras, kuriam dabar vadovauja dirigentas ir klavesinininkas Maksimas Jemeljančevas iš Žemutinio Naugardo, keliauja per pasaulį su labai įdomiais projektais. Vilniuje jis gros Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje birželio 8 dieną.
– Kiek netikėta, kad nuolatinė Vilniaus pozicija – šiuolaikinio Lietuvos atlikėjo rečitalis – šiemet atiteko šiuolaikinės muzikos kolektyvui „Synaesthesis“ ir pristato kylantį jaunimą – ansamblis susikūrė ne taip seniai, 2013-aisiais.
– „Gaidos“ festivalio globotas „Synaesthesis“ šoka į platesnius festivalinius vandenis. Kartu su dirigentu Karoliu Variakoju jis parengė programą „Abipus geležinės uždangos“ apie įdomų Vakarų Europos ir Lietuvos muzikos laikotarpį.
Labai gražu, kad šios programos idėja telepatiškai atliepia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleistą dvitomį „Nailono uždanga“ apie Šaltąjį karą, tarptautinius mainus ir lietuvių muziką.
Kodėl mūsų muzikinis gyvenimas įgavo būtent tokią formą, tokias išraiškos prasmes, mes ir galėsime sužinoti birželio 9-ąją Valdovų rūmų renginių salėje, ansamblio „Synaesthesis“ programoje, kurioje skambės Pierre’o Boulez, Mortono Feldmano, Gyorgy Ligeti, Broniaus Kutavičiaus ir Alfredo Schnittke kūriniai.
– Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčia birželio 11-ąją įsileis visada anšlago festivalyje sulaukiantį Lietuvos kamerinį orkestrą ir jo meno vadovą Sergejų Krylovą. Kuo žais šis kolektyvas?
– Lietuvos kamerinis orkestras ir S.Krylovas žaidžia su Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio muzika. Savo ruožtu šie kompozitoriai žaidžia savo kūriniuose – „I Like F.Schubert“, kurį V.Bartulis parašė Donatui Katkui ir Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui, ir koncerte smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m’art komedijų sezonas“, kurį A.Martinaičiui užsakė festivalis „Gaida“.
Čia vėl įvyko tragikomedija – pernai dėl ligos S.Krylovas negalėjo šio koncerto atlikti Vilniaus festivalyje, o dabar vykdo pažadą autoriui ir festivaliui.
Tragikomedija, farsas asocijuojasi su koncerto antrąja dalimi – A.Schnittke „Moz-Art a la Haydn“ ir Gijos Kančelio liūdnu, bet sykiu labai šviesiu kūriniu „Middelheim“, kurį autorius skyrė ne kartą jį iš mirties nagų ištraukusiems Antverpeno ligoninės medikams.
– Festivalis neapėjo ir šiemet minimų Vilniuje gyvenusio lenkų kompozitoriaus Stanislawo Moniuszkos gimimo 200-ųjų metinių.
– S.Moniuszkos jubiliejiniai metai jau prasidėjo ir daugybė partnerių išplėtojo įspūdingą jo kūrinių ir konferencijų ciklą. Mes, Vilniaus festivalis, šį ciklą vainikuosime birželio 14-ąją Šv.Jonų bažnyčioje su nepaprastai ryškiais lenkų atlikėjais.
Tai – maestro Antoni Witas, kuris yra ilgametis šiuolaikinių lenkų kompozitorių, pirmiausia – Krzysztofo Pendereckio, pas kurį mokėsi kompozicijos, bendražygis, tai taip pat mecosopranas Ewa Wolak ir tenoras Rafalas Bartmiskis, neseniai dainavęs Balstogės teatro pastatytoje šio kompozitoriaus operoje „Baisusis dvaras“.
Į solistų gretas įsilieja Lietuvoje studijas baigusi latvė Eva Talerko, mūsų bosas Liudas Mikalauskas ir 50-metį švenčiantis Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio.
Skambės „Keturios Aušros vartų litanijos“ – ko gero, ryškiausias S.Moniuszkos vilnietiškojo laikotarpio kūrinys, padaręs įspūdį net Gioacchino Rossini.
– Bene trečius metus į festivalio programą įtrauktas nemokamas sakralinės muzikos koncertas. Kas paskatino tokios pozicijos atsiradimą?
– Mūsų partneriai – Sakralinės muzikos centras Vilniaus Šv.Kazimiero jėzuitų bažnyčioje. Su koncertų ciklo vadove vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur dalijamės įvairiomis idėjomis.
Jau buvo keli įspūdingi vargonų rečitaliai, pernai klausėmės moterų grigališkojo choralo ansamblio „Graces & Voices“, o šiemet viešės mūsų kaimynų latvių „Schola Cantorum Riga“ – vyrų grigališkojo choralo ansamblis, tiesiantis tiltus į nūdieną: birželio 17-osios koncerte Šv.Kazimiero bažnyčioje giesmių programą paįvairins improvizacijos mušamiesiems, skambės ryla.
– Pirmą kartą Lietuvoje viešės Bazelio kamerinis orkestras, su kuriuo koncertuos lietuvių pianistas Andrius Žlabys. Kaip pavyko juos suporuoti?
– Orkestras ilgai rinkosi programą, kartu galvojome, kaip sukurti bendrystės ir bendradarbiavimo kodą. Čia mūsų lūkesčius nepaprastai atliepė orkestro koncertmeisterė, kuri pritarė pianisto A.Žlabio kandidatūrai ir net pasiūlė jam paskambinti net ne vieną, o du Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertus.
Šiuos koncertus birželio 19-ąją Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje salėje palydės dviejų garsių šveicarų kompozitorių Heinzo Holligerio ir Franko Martino kūriniai. Vilniaus festivalio publikai bus labai naudinga pažinti šiuos autorius, kurių kūriniai dažnai skamba pasaulio koncertų salėse.
– Bene didžiausias festivalio netikėtumas – birželio 21-ąją Lietuvos rusų dramos teatre jo pabaigoje planuojamas teatralizuotas pastatymas „Laukimas“, tarp kurio kūrėjų – garsus katalonų režisierius Calixtas Bieito ir bene garsiausias norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgaardas.
Ko galima tikėtis iš šio bendro Bergeno, Tivolio „Summer Classical“ ir Vilniaus festivalių, Bilbao teatro „Arriaga“ bei Geteborgo ir Islandijos simfoninių orkestrų projekto?
– Bergeno festivalio meno vadovo Anderso Beyerio sumanyta simfoninė pasija – bandymas naujai pažvelgti į norvegų epų herojų Perą Giuntą. Sykiu tai ir negęstančios aistros norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego muzikai paliudijimas.
Pagrindinė „Laukimo“ tema sukasi apie mus neišvengiamai ir nuolatos lydintį žmogaus vienatvės klausimą, mažus dalykus ir istorijas, kurie yra mūsų egzistencijos pagrindas. Pagrindiniu personažu simfoninei pasijai „Laukimas“ pasirinkta H.Ibseno „Pero Giunto“ Solveiga.
Šiek tiek jau teko paskaityti libretą ir galiu pasakyti, kad tai bus laukimas moterų akimis – moterų, kurios laukdamos labai daug duoda, ir vyrų, kurie keliaudami, savęs ieškodami labai daug ima. Ką iš tiesų reiškia duoti? Ką reiškia laukimas? Kaip tai pakreipia mūsų gyvenimą? Tekstas daugiapjūvis, manau, kad šis muzikinis ir vizualinis kūrinys sukels labai daug minčių. Vaizdo instaliaciją rengia garsi šveicarų menininkė Sarah Derendinger.
Iš tam tikrų vizualizacijų matyti, kad scenoje bus kubas iš didžiulių ekranų, kuriuose S.Derendinger projektuos vaizdus, nuotraukas, vizualiką su varna rūke ir kitokiais simboliais. Tame kube Solveigos vaidmens atlikėja Mari Eriksmoen, jau išgarsėjusi jauna norvegų solistė, gyvens gyvenimą ir dėstys Pero Giunto istoriją Solveigos akimis.
„Laukimo“ premjera gegužės 22-ąją atidarys Bergeno tarptautinį festivalį Norvegijoje, o birželio 21-ąją uždarys Vilniaus festivalį.
