Staiga tardymas virsta intelektualia paskaita, kurią veda pareigūnai, puikiai išmanantys struktūralizmą ir žinantys „industrial“ muzikos dievukus „Einsturzende Neubauten“. Apie tai – naujausia režisieriaus Oskaro Koršunovo premjera „Žmogus iš Podolsko“, statoma pagal rusų rašytojo Dmitrijaus Danilovo pjesę, tapusią tikra bomba Rusijoje ir vis dažniau atrandamą Vakarų Europos scenose.
Premjera – jau gegužės 15, 16, 24 d. ir birželio 10 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.
„Žmogus iš Podolsko“ buvo D.Danilovo, parašiusio daug garsių knygų, debiutas dramaturgijoje, „nunešęs stogą“ ir tapęs pjese Nr. 1 Rusijoje. 2018 m. dramaturgui už šią pjesę buvo įteiktas pagrindinis šalies teatrinis apdovanojimas „Auksinė kaukė“.
„Žmogaus iš Podolsko“ iš karto ėmėsi du drąsiais sprendimais ir priešiškumu sistemai garsėjantys Maskvos teatrai – teatr.doc ir Praktika. Pjesė taip pat pastatyta Baltarusijos valstybiniame jaunimo teatre. Pastarieji spektakliai pristatyti Berlyno „Deutsches“ teatre ir Torunės festivalyje „Kontakt“.
Propaganda ir kūryba
Mintimis apie naują spektaklį pasidalijo režisierius Oskaras Koršunovas.
„Dėl visiems žinomos politinės situacijos aš ilgai nebuvau Rusijoje, bet ne taip seniai vėl ten apsilankiau. Kaip tik jau buvau perskaitęs Danilovo pjesę ir būtent ji man padėjo suprasti dabartinę Rusiją.
Joje nesusiduri su atvira priespauda, taip pat su politine agitacija, kokią aš patyriau
sovietiniais laikais, o ir propagandinis fonas rodos nėra įkyrus. Netgi priešingai – teatruose, galerijose, kine ir gatvėse, taip pat televizijoje daug kūrybiškumo.
Bet čia ir yra „šuo pakastas“. Švelnioji propaganda skleidžiasi per tą kūrybingumą. Nuomonės formuojamos per aukščiausio lygio televizijos šou, debatus. Niekas primygtinai net neperša vienos tiesos. Tiesiog pasitelkiant visą įmanomą sofistinę argumentaciją kuriama norima tikrovė.
Todėl ta tikrovė, kaip rašo Danilovas, yra iš didžiosios raidės – ji yra kūrybingai suformuota. Tai ne Šliogerio tikrovė, kurią jis irgi rašo iš didžiosios raidės – ontologinė tikrovė, prie kurios „prisikasama“ per kritinį mąstymą. Norima tikrovė kuriama per gražųjį paviršių ir besąlygišką pozityvizmą – šou, intelektualinius žaidimus, aukštąją teatro kultūrą, šiuolaikinį meną. Na, ir žinoma visus užburiančią profesionalią TV.
Tokiai švelniai propagandai sunku priešintis, ir lengva prarasti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tikrovę iš didžiosios raidės, kuri yra suformuota už tave.
Tarkime, garsus rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas puikiai pastatė mylimiausio Stalino dramaturgo Viktoro Gusevo pjesę „Šlovė“. Žiūrovai žiūri spektaklį ir verkia, nes iš esmės jis – apie meilę, o tuo metu politinis fonas, už kurio slypėjo baisiausi dalykai, pateikiamas tiesiog kaip gera „old school“.
Dalis intelektualų juokėsi, nes spektaklyje išties daug humoro ir šiaip nepriekaištingo, stilingo dekadanso, bet iš esmės taip įbrukamas jaukas, kurį jau yra prarijęs pats Bogomolovas, vienas novatoriškiausių ir liberaliausių režisierių.
Būtent šį neapčiuopiamą mechanizmą puikiai atskleidžia Danilovas. Tai paprastas įvykis paprastoje policijos nuovadoje. Nieko ypatingo neįvyksta – tik staiga atsiskleidžia, kaip „Matricos“ filme, tikrovės netikrumas, nelaisvės narvas, kuris visiems atrodė kaip beribės laisvės visata.
Šią pjesę statau Lietuvoje, nors ji turi daug tik Rusijai būdingų ypatumų. Mat panaši matrica veikia ir čia – mes dažnai patys norimus dalykus, apgaudinėdami save ir kitus, įprasminame kaip esamus. To labai daug ir mūsų politikoje, mūsų tiek dabarties, tiek praeities suvokime. Tad neišvengiamai ir mūsų dabar kuriamoje ateityje“.
Apklausa virsta teroru
Pjesėje tarsi „įsijungia“ antroji realybė, kurioje policijos pareigūnai uoliai rūpinasi piliečių išprusimu. Nikolajus, sulaikytas Podolsko, esančio netoli Maskvos, gyventojas, laukia paaiškinimo, kodėl jis čia atsidūrė. Tačiau įprasta apklausa virsta asmeniniu ir intelektualiniu teroru, kuris pasirodo esąs baisesnis už bet kokius moralinius ir fizinius pažeminimus.
Nikolajus visiškai nepastebi pilkomis blokinėmis „chruščiovkėmis“ apstatyto Podolsko, bet dievina Amsterdamą. Tai nauja žiaurumo forma, privertusi Nikolajų atkreipti dėmesį į jį supančią tikrovę ir pamėginti pamilti gimtąjį Podolską, kad ir koks jis būtų lyginant su laisvu Amsterdamu. Taip įprasta apklausa įprastoje policijos nuovadoje tampa ekscentriškų intelektualų sambūriu.
Statydamas D. Danilovo pjesę režisierius O. Koršunovas subūrė įdomią ir kiek neįprastą kūrybinę komandą. Pagrindinį Žmogaus iš Podolsko vaidmenį spektaklyje kuria Šarūnas Zenkevičius, Pirmojo policininko vaidmenį – Marius Repšys, Policijos viršininkės – Giedrė Mockeliūnaitė. Žmogų iš Mytiščių įkūnys Marius Čižauskas, Antrą policininką – Rytis Saladžius.
Spektaklio scenografijos autorius – dailininkas Linas Liandzbergis, muziką kuria po „Diopo Ndugu“ pseudonimu besislepiantis garsus Lietuvos kompozitorius. Kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė.
Įkvepia Rusijos provincija
Tiek „Žmoguje iš Podolsko“, tiek kituose D.Danilovo kūriniuose apstu smulkmeniško dokumentiškumo. Tai – ne atsitiktinumas, nes savo karjerą rašytojas pradėjo kaip žurnalistas, rašantis apie periferinius Rusijos miestus.
Pirmiesiems literatūriniams kūriniams rašytoją taip pat įkvėpė Rusijos provincija. Pasak paties D. Danilovo, jo miestai favoritai – Murmanskas, Norilskas ir Prokopjevskas. Tačiau sunku suprasti, ar tai sakydamas rašytojas kalba rimtai, ar ironizuoja.
„Man daug įdomiau tai, kas supa mano kūrinių veikėjus nei patys veikėjai ir jų vidus“, – tvirtino D. Danilovas.
Nepaisant daugybės absurdo ir šaržo, kritikai pastebi, jog „Žmogus iš Podolsko“ – tai D. Danilovo „pasilabinimas“ su šiandienine Rusija ir joje veikiančia sistema. Absurdiškas realizmas – taip „Žmogų iš Podolsko“ apibūdina dažnas kritikas.
Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“ (rež. Oskaras Koršunovas) premjera – gegužės 15, 16, 24 d. ir birželio 10 d., 19 val., OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius).
