„Įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, reikia padirbėti. Tad savo mokiniams akcentuoju, kad be kasdienio darbo nieko nebus“, – pasakojo ne tik orkestre grojanti, bet ir vaikus smuiko paslapčių mokanti J. Voludskytė.
Su šia stilinga bei žavia moterimi kalbėjomės apie nenuobodžią muzikanto kasdienybę ir bandėme atsakyti į klausimą, kur slypi meilės sunkiai profesijai paslaptis.
– Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia?
– Mano šeimoje visi mėgo muziką. Nors tėvai ne muzikantai: mama šiek tiek jaunystėje grojo smuiku, mandolina, o tėtis – akordeonu ir fortepijonu. Jis ilgą laiką vadovavo Statybos tresto kaimo kapelai (vėliau pavadintai „Žvelsa“), tad muzika mane lydėjo nuo vaikystės.
Juokingiausia, kad manęs nenorėjo priimti į muzikos mokyklą – sakė, kad neturiu klausos. Priėmė kandidate, o po pusės metų ta pati mokytoja, kuri nenorėjo priimti, nebegalėjo paaiškinti, iš kur atsirado mano gabumai muzikai. Tiesiog aš, kaip ir daug kitų vaikų, „nevaldžiau balso“.
Iš pradžių buvo ašarų, kai paskyrė į smuiko klasę, nes man labiau patiko fortepijonas. Bet fortepijono mokytoja, kuri man labai patiko, įkalbėjo mokytis groti abiem instrumentais. Ketvirtoje klasėje, kai prasidėjo orkestro repeticijos, jau ir mano pačios požiūris pasikeitė.
Tais metais vyko respublikinė moksleivių dainų šventė, tad su orkestru daug važinėjome. Tada tvirtai apsisprendžiau likti su smuiku. Po Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos sekė S.Šimkaus konservatorija, vėliau Vilniuje – Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
– Sakoma, kad smuiku groja tik absoliučia klausa apdovanoti muzikantai. Ar tiesa?
– Aš – „absoliutininkė“, bet nemanau, kad visi smuikininkai turi absoliučią klausą. Manyčiau, kad stygininkų klausa paprastai būna „aštresnė“ nei kitų muzikantų.
– Kokią muziką jums labiausiai patinka groti?
– Svajonė būtų simfoniniame orkestre kartu su grupe „Klazz Brothers“ atlikti salsą. Gal mūsų teatras kada nors surengs tokį projektą? Mielai klausau džiazo, ambientinės, Lotynų Amerikos muzikos. O teatre praėjusį sezoną labiausiai patiko groti Giacomo Puccini „Bohemą“ ir Eduardo Balsio simfoninių kūrinių koncertą.
– Ar geram grojimui reikia įkvėpimo, o gal užtenka nuolatinio darbo? Ką akcentuojate savo mokiniams?
– Įkvėpimas – tik žarija, o kad uždegtum laužą, tenka padirbėti. Tai ir akcentuoju savo mokiniams: be kasdienio darbo nieko nebus.
– Ar teko sutikti dirigentą, kurį laikytumėte pavyzdžiu visiems šios profesijos atstovams?
– Taip, studijuojant akademijoje buvo viena repeticija, palikusi neišdildomą įspūdį. Jai vadovavo Jonas Aleksa.
– Kokia jūsų, kaip muzikantės, kasdienybė? Gal turite užslėptų talentų?
– Darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, darbas Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje, namai... Dienotvarkė gana užimta, laisvalaikio beveik nelieka. Patinka megzti, siūti, tačiau tai galiu daryti atradusi daugiau laisvo laiko.
Dar su šunimi Rika išeinam pasivaikščioti po parką. Patinka fotografuoti gamtą iš arti (makrofotografija).
– Vaikystėje svajojote būti muzikante arba šokėja. Gal slapčia vis dar planuojate suktis ant parketo?
– Pirmoje klasėje trumpai lankiau pramoginius, vėliau – tautinius šokius. Man visada patiko šokiai, ypač pramoginiai. Manau, dar bus progų pasisukti ant parketo.
– Esate žavinga, stilinga ir visada pasitempusi moteris. Ar lieka laiko moteriškiems gražinimosi ritualams?
– Išskirtinių ritualų neturiu, o svarbiausias dalykas gerai savijautai – miegas.
– Trisdešimt metų dirbate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Per tiek laiko greičiausiai būta daugelio linksmų nutikimų...
– Oi, visko buvo, ir batai į orkestro „duobę“ nuo scenos krito, ir karoliai, kamuoliai... Kartą esame rodę operetę penkiems žiūrovams, kitą kartą dirigentas nepersuko laikrodžio valanda į priekį ir vaikiškas spektaklis smarkiai vėlavo.
Bet daugiau netikėtumų būna gastrolėse. Kartą gastroliuojant Italijoje, viename Sicilijos miestelyje, orkestras prasėdėjo scenoje beveik valandą laukdamas, kol atvyks svarbus asmuo.
Priešinga situacija buvo Lenkijos mieste Gdanske. Mes vėlavome į šį koncertą, nes pasirinkome trumpesnį kelią per Kuršių Neriją. O Rusijos muitininkai „prisikabino“ prie mūsų instrumentų, be to, autobuso vairuotojas Lenkijoje pasiklydo...
Žodžiu, 200 km atstumą važiavome 12 valandų. Koncertų salėje susirinkę žiūrovai mūsų laukė visą valandą. O koncerto metu kilo audra su perkūnija ir žaibais.
Pradėjome groti Piotro Čaikovskio simfoniją, - pagrojome kokius aštuonis taktus, trenkė žaibas, ir dingo elektra. Mes tris ar keturis kartus bandėm iš naujo pradėti groti tą nelemtą simfonijos dalį, o elektra kaskart dingdavo toje pačioje kūrinio vietoje...
