LNOBT savaitgalį pradeda sezoną premjera – Leonardo Bernsteino operete „Kandidas“. Kodėl tokia gaida – viena vertus, labai komiška, kita vertus, egzistencialistine – LNOBT žengia į savo 100-ąjį sezoną?
„Kandidas“ – tai, ko šį sezoną labai reikės, – sakė LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. – Šimtajam sezonui reikės optimizmo, apmąstymų apie tai, kas buvo ir kas bus. Ši retrospektyva reikalinga tam, kad galėtume pažvelgti į ateitį.
Ir nedidelė paralelė – pernai minėjome L.Bernsteino 100-metį, mes šiemet pradedame 100-ąjį sezoną. Be to, mūsų teatre operetė seniai statyta, repertuare jau reikėjo šio žanro naujo kūrinio. Visos šios priežastys ir lėmė, kad 100-ojo sezono pradžioje turime „Kandidą“, o po to lauks skirtingi kūriniai, epochos, žanrai: nuo tradicinio baleto iki baleto-operos, nuo bel canto operos iki Sergejaus Prokofjevo kiečiausio riešutėlio – operos „Lošėjas“.
Svarbiausia – tikėti žmogiškumu
Operetės „Kandidas“ libretas pagrįstas Voltaire'o apsakymu „Kandidas, arba Optimizmas“. Apsakymą galima skaityti keliolika skirtingų būdų ir kiekvienas jų bus teisingas. Kaip „Kandidą“ perskaitė spektaklio režisierius Vincent'as Boussard'as (Prancūzija), Lietuvos publikai jau pažįstamas iš Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“?
„Operetė „Kandidas“ ištakos yra Voltaire'as. Jis apsakymą parašė kaip savotišką pasaką. Pasakos gali būti interpretuojamos įvairiausiais kampais. Pagrindinė šios pasakos žinutė būtų ta, kad, nepaisydamas viso blogio ir mėšlo, kurio esama mūsų pasaulyje, žmogus privalo išlikti pozityvus, ieškoti, kas gera slypi po tuo blogiu, ir tikėti žmogiškumu. Būtent šią idėją kaip svarbiausią iškėlė ir L.Bernsteinas. Aš, kaip spektaklio režisierius, tęsiu jų palikimą, ji, kaip pamatinė, svarbi visiems.
Šią idėją svarbu išlaikyti dar ir todėl, kad nuo Voltaire'o laikų faktiškai niekas nepasikeitė: lygiai taip pat mes vis dar bandome nugalėti religinę, rasinę, lytinę ir kitokią netoleranciją, įveikti nesutarimus tarp šalių, žmonių, tarpusavio. Todėl ši Voltaire'o skelbiama žinia tokia svarbi ir aktuali tiek pasaulyje, tiek spektaklyje, kurį pristatysime penktadienį“, - paaiškino režisierius.
Solistai atsiskleis įvairiapusiškai
Trečiadienį priešpiet baigėsi „Kandido“ generalinė repeticija. Koks spektaklio muzikos vadovo Sesto Quatrini įspūdis, juolab kad šiame spektaklyje, kaip niekada, gražiai skleidėsi visa LNOBT kūrybinė trupė: orkestras, choras, solistai.
„Nekantriai laukiu penktadienio, kuris bus mano pirmojo oficialaus sezono šiame teatre pradžia, – sakė S.Quatrini. – Dainininkai – tiesiog fantastiški. Lietuva – nedidelė šalis, bet kaip puikiai jai visame pasaulyje atstovauja talentingi žmonės! Labai didžiuojuosi su tokia komanda pradėti naująjį sezoną.
Šalia būrio lietuvių solistų šįkart turime du užsieniečius – Enrico Casari iš Italijos ir Margaritą Levčuk iš Baltarusijos. Džiaugiamės, kad galime dirbti kartu su jais.
Šioje operetėje solistams labai daug erdvės pasireikšti, todėl dalyvauja toks gausus būrys LNOBT dainininkų. Tiek lietuviams, tiek užsieniečiams šis spektaklis yra rimtas iššūkis. Visų pirma vokališkai – tai sudėtinga muzika. Tik atrodo, kad tai operetė, bet turėkime galvoje, kad tai praėjusio amžiaus muzika, ne tokia jau ir sena, sukurta jau po Igorio Stravinskio įvestų tam tikrų naujų dalykų, be to, tai amerikietiška muzika, turinti tam tikrą spalvą, stilių, kurį perprasti reikia pastangų ir laiko.
Vokalinį iššūkį sustiprina režisūra. V.Boussard'o spektaklis bus labai dinamiškas, dainininkai turės būti ne tik solistai, bet ir aktoriai, o daugeliu atvejų – net atletai. Jų kūnams prikurta apsčiai išbandymų.“
XVIII a. stilius – su modernumo prieskoniu
Kostiumus kūrė prancūzų dailininkas Christianas Lacroix su asistentu Robertu Schwaighoferiu. Menininkus įkvėpė XVIII amžius – tai atskleidžia kostiumų, taip pat perukų forma.
„Tai tikras išgrynintas XVIII amžius, – savo bičiulio Ch.Lacroix kūrinius komentavo V.Boussard'as. – Bet dabar jau XXI amžius, tad tas stilius truputį modernizuotas. Modernizavimas atsiranda pritaikant neįprastas medžiagas, pavyzdžiui, popierių. Jo yra perukuose, kostiumų detalėse.
Nors XVIII a. stilius spektaklyje įgauna modernišką atspalvį, išlaikyti XVIII a. foną mums buvo labai svarbu, nes kūrinys yra labai giliai įleidęs šaknis į XVIII a. tradiciją, estetiką.“
Persikūnys į kelis personažus
Kokį didžiausią iššūkį šiame spektaklyje teko įveikti solistams? Sezono pristatyme dalyvavo Rafailas Karpis, L.Mikalauskas ir svečiai E.Casari ir M.Levčuk. Jie ir pasidalijo savo įžvalgomis.
M.Levčuk: „Aš esu smulkaus sudėjimo, nedidelė, o spektaklyje turiu transformuotis į solidžią, stambią matroną. Man tai buvo staigmena, nes niekada nebuvau putlių formų, stamabaus sudėjimo. Man buvo baisiai įdomu sužinoti, kaip atrodysiu, ir pamačiau, kad visai nieko.“
R.Karpis: „Ko gero, didžiausias ir juokingiausias šio spektaklio virsmas – Karpis, vaidinantis beždžionę. Bet iš tikrųjų ne tai buvo didžiausias iššūkis. Kiekvienas šios operetės personažas nueina tam tikrą kelią, patiria virsmą, kuris nebūtinai yra išorinis – jis yra vidinis. Sunkiausia buvo pagrįstai susidėlioti virsmą nuo pradžių iki galo su tam tikromis detalėmis, kurios padėtų įtikinti žiūrovą.
Operetėje yra nemažai besidubliuojančių personažų, kurie tuo pat metu išlieka kaip vienas, turintis vieną liniją. Turbūt didžiausia užduotis buvo tą liniją ir tą kelią susikurti. Turiu pasakyti, kad jis nuolat gyvas mintyse ir visą laiką keičiasi. Tai kai kas, ką atsinešame iš gyvenimo ir bandome perkelti į įvairius personažus.
Ši juokinga operetė turi daug egzistencinių ir vertybinių kampų ir reikia pagalvoti, kaip juo sutalpinti galvoje ir perteikti žiūrovams.“
L.Mikalauskas: „Iššūkių buvo daug. Kaip minėjo Rafailas, visi kuriame po kelis personažus. Aš – keturis filosofus. Jeigu kolegos sako, kad per pastatymo laikotarpį jau suprato savo personažus, tai jie meluoja. Aš kol kas nesupratau savo personažų iki galo, bet tikiuosi, kad iki ketvirtos premjeros suprasiu. Taigi kviečiame visus į ketvirtą premjerą, juolab kad į pirmąsias tris bilietai jau parduoti.
Be to, statydami spektaklį dirbome beveik du mėnesius. Mes paprastai nepratę tiek dirbti – trys savaitės ir viskas, ir vaidmenys savaime susikuria.
Šis spektaklis sudėtingas ir tuo, kad visi turime būti sportiški. Į save pasižiūrėjęs, negalėčiau to pasakyti. Pirmą kartą pagalvojau, kad reikėtų pradėti lankyti sporto klubą. Bet, manau, praeis premjeros ir vis tiek nelankysiu.
Spektaklyje mane kokius tris kartus nužudo ir vieną kartą pakaria be apsaugų penkiolikai sekundžių. Bet vis tiek smagu: miršti – prisikeli, įsikūniji į kitą personažą, taip ir keliauji nuo vieno filosofo prie kito. Išties nepaprastai malonu dalyvauti šiame spektaklyje.“
E.Casari: „Pagrindinis iššūkis man buvo surasti tam tikrą vaidmens interpretaciją, kuri būtų paveiki atskleistų personažą taip, kaip reikia. Kandidas nėra paprastas personažas, jis, ko gero, keičiasi labiausiai. Pradžioje Kandidas dainuoja, kad pasaulis – tai laimė, nuostabu ir gražu, o gale jį matome visiškai kitokį, klausiantį, kas gi yra tas mano gyvenimas, ar tikrai viskas yra taip jau gražu ir idealu. Taigi jis nueina bene ilgiausią kelią iš visų personažų.
Pradedant repetuoti buvo sudėtinga surasti siūlo galus, kaip interpretuoti Kandidą, bet režisieriaus dėka pavyko pradėti vyti tą siūlų kamuolį. Režisierius mums visiems suteikė labai gerą loginį pagrindą, kaip viskas vystosi ir kodėl. Turėdami pagrindą, sudėliojome taškus.“