Ko gero, ne visiems anksčiau buvo girdėta ir šio kompozitoriaus pavardė – jo muzikos iki šiol nebuvo ir G.Rinkevičiaus bei LVSO repertuaruose.
„Mano dėmesį į šią oratoriją atkreipė Latvijos choras. Įsitikinau, kad tai nepaprastai gražus, jausmingas kūrinys“, – džiaugėsi radiniu G.Rinkevičius.
Pastaraisiais metais M.Tippetto „Mūsų laikmečio kūdikis“ išgyveno renesansą ne tik dėl to. Pernai pasaulis minėjo „Krištolinės nakties“ – žydų pogromo Vokietijoje, pradėjusio Trečiojo Reicho vykdytą Holokaustą, – 80-metį, o M.Tippetto oratoriją kaip tik ir įkvėpė kruvinieji tos nakties įvykiai. Nenuostabu, kad kūrinys buvo tarsi atrastas iš naujo, apkeliavo daugelį pasaulio scenų.
Kompozitoriaus pacifisto asmeninių išgyvenimų persmelktas veikalas jo paties tekstu LVSO koncerte prikaustė klausytojų dėmesį labai neįprasta, jausminga ir kartu racionalia kalba – jo autorius engiamų žmonių patirčiai perteikti pasitelkė juodaodžių religines giesmes spiričiuelius, kuriais įrėmino oratorijos dalis.
Slogios kaip requiem „Mūsų laikmečio kūdikio“ nuotaikos ir šviesių spiričiuelių kontrastas kūrė paradoksalų, jaudinamą efektą. Net solistai graudinosi scenoje iki ašarų, nors sunkios, sinkopuotos jų partijos reikalavo kone matematinio tikslumo ir skaičiavimo.
Visiems artistams oratorija buvo kietas riešutas, tačiau publika to nepajuto – ją įtraukė įtaigus muzikos srautas, melodingas choro dainavimas, dramatiški solistų monologai.
Vakaro herojai buvo apdovanoti karštomis ovacijomis, už kurias atsidėkojo bisu – gražiausiu oratorijos spiričiueliu.
Šį sezoną LVSO ir G.Rinkevičius atvers dar daug reikšmingų partitūrų, nes žada tęsti monumentalius Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Antono Brucknerio simfonijų ciklus, švenčių ir festivalių tradicijas. Be to, laukia maestro G.Rinkevičiaus 60-metis.
