„Gaida“ vyksta gerokai anksčiau nei įprasta, be to, reikėjo surasti, o iš tiesų – susikurti koncertinę erdvę, nes sostinės salės, kuriose paprastai vykdavo „Gaidos“ koncertai, uždarytos arba planuojamos remontuoti. susikurti koncertinę erdvę, nes sostinės salės, kuriose paprastai vykdavo „Gaidos“ koncertai, yra uždarytos arba buvo planuojamos remontuoti.
Tačiau atsitraukimas nuo ilgametės rutinos atvėrė naujas galimybes: „Gaida“ turi naują, lengvai transformuojamą erdvę ne tik klasikinės, bet ir elektroninės muzikos koncertams, o ir publikai NDG Didžioji salė, regis, pasirodė patraukli. Žiūrovų nepristigo.
Trijų dalių atidarymo koncertą galima pavadinti programine viso festivalio deklaracija arba kvintesencija. Pirmojoje dalyje skambėjo naujas, „Gaidos“ užsakymu sukurtas Dominyko Digimo kūrinys kameriniam orkestrui „I daydreamed the dripping sand“ (2019 m.) ir Arvo Pärto „Adam’s Lament“ mišriajam chorui ir styginių orkestrui (2009 m.). Grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dainavo choras „Vilnius“, dirigavo Martynas Stakionis.
Šie kūriniai atstovauja dviem nuolatinėms festivalio linijoms: pristatyti naujausią kūrybą, lietuviškas premjeras bei šiuolaikinę klasiką – ryškiausius pasaulinės scenos kūrinius. Antrojoje ir trečiojoje koncerto dalyse pasirodė pasaulio scenas žavintis, bet mums iki šiol mažai pažįstamas pianistas, elektroninės muzikos atlikėjas ir kompozitorius Francesco Tristano, kurio pasirodymas įkūnijo „Gaidos“ siekį ieškoti įdomių naujovių, komunikuoti su įvairia publika bei suteikti sceną ne tik akademinei, bet ir elektroninei, klubinei kūrybai.
Naujausias D.Digimo orkestrinis opusas „I daydreamed the dripping sand“ tęsia jo ankstesnių kūrinių asketiško, bet paveikaus skambesio estetiką, kurią girdėjome jau 2016 m. kūrinyje styginių orkestrui „no sense“, beje, skambėjusiame Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje. Nors D.Digimas tik prieš metus baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jo kūriniai jau skamba ir Lietuvoje, ir svetur, o 2017 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kūrinių rinkimuose jis pelnė apdovanojimą „Už subtilią konsonansinę estetiką“ bei kitus prizus.
„Gaidoje“ pristatytas naujausias D.Digimo kūrinys „I daydreamed the dripping sand“ skatina suklusti dėl taupiomis priemonėmis kuriamos garsinės gelmės: muzika tarsi stovi vietoje, bet drauge auginamos tam tikros garsinės, dinaminės bangos. Savo nuotaika D.Digimo opusas pasirodė artimas ir toliau skambėjusios A.Pärto „Adomo raudos“ estetikai, tad pirmoji koncerto dalis buvo itin vientisa.
Biblinės, o tiksliau – Senojo Testamento, tematikos kūrinys (nors čia panaudotas XIX–XX a. gyvenusio šv.Silvano Antoniečio tekstas rusų kalba) yra oratorinio tipo A.Pärto kompozicija, kurios premjera įvyko 2010 m. muzikos festivalyje Stambule (galbūt iš čia ir bizantiškos teksto inspiracijos). Galima spėti, kad „Grammy“ pelnęs premjerinis kūrinio atlikimas, kuriame greta kitų atlikėjų dainavo ant tobulumo ribos balansuojantis Estijos kamerinis choras, o dirigavo Tõnu Kaljuste, yra ta kartelė, kuriai pasiekti reikalingas ypač kruopštus pasiruošimas ir įsigilinimas į partitūrą ir netgi, sakyčiau, atsidavimas šiam kūriniui. Tačiau galimybė gyvai išgirsti šią muziką, kai gali patirti kūrinio akustinę tikrovę, patikrinti tikrą jo poveikį, yra didelis privalumas. Tad nors galima būtų ieškoti smulkių lietuviškojo atlikimo nelygumų, atlikėjams pavyko perteikti esmines tekstines ir muzikines A.Pärto opuso žinutes bei paveikti publiką.
Antrojoje ir trečiojoje atidarymo koncerto dalyse susipažinome su vienu ryškiausių jaunesniosios kartos kūrėjų ir atlikėjų F.Tristano (Liuksemburgas). Sakyčiau, tai gana netikėta pažintis mūsų naujosios muzikos kontekste. „Gaida“ jau senokai savo programomis deklaruoja komunikatyviąją, atvirą įvairesnei publikai poziciją, atraktyvumo siekį. Festivalyje skamba ne tik eksperimentiniai naujosios muzikos opusai (o jie skamba!), bet ir, sakykime, amerikiečių minimalistų pradėtos paprastumo ir populiaresnės muzikos link nukreiptos linijos šiuolaikinės kūrybos apraiškos. Turint minty ne tik „Gaidos“ programas, bet ir, pavyzdžiui, jauniausios kartos, galbūt dar studijuojančių kompozitorių kūrybą, ši linija yra itin gyvybinga, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų vyresnės kartos šiuolaikinės muzikos kūrėjams ir vertintojams.
F.Tristano visų pirma padarė įspūdį savo laisva scenine ir kūrybine laikysena: į savo kūrybą jis nevengia įtraukti visos jam patinkančios muzikos, taip pat ir populiariosios scenos, inspiracijų. Drauge su Lietuvos kameriniu orkestru F.Tristano atliko savo koncertą fortepijonui „Island Nation“ (2016 m.), o solo skambino fragmentus iš naujausio albumo „Tokyo Stories“ (2019 m.). Koncerto fortepijonui premjera prieš dvejus metus įvyko Leipcigo „Gewandhaus“ salėje, griežiant Kristjano Järvi diriguojamam Vokietijos MDR simfoniniam orkestrui. Tai iš tiesų yra, pavadinčiau, džiaugsmingos, net gana iliustratyvios šiuolaikinės muzikos kryptis, propaguojama būtent K.Järvi. Lietuvoje panašios estetikos būtų Gedimino Gelgoto ir NIKO muzika, nors tai nėra tapatu F.Tristano stiliui.
Daug žavesio ir spalvų suteikia paties atlikėjo muzikavimas prie fortepijono: kartais atrodė, kad jis ir yra tikrasis šio kūrinio dirigentas (tai nenuostabu, nes jis grojo savo muziką). Įdomiai pasirodė antrojoje koncerto dalyje „The Islanders“ (kitos dalys – 1 d. „Bel Ombre“, 3 d. „Opa!“) paleistas mechaninis metronomo pulsas, kuris visiems, kas vaikystėje mokėsi skambinti fortepijonu, neišvengiamai asocijuojasi su ilgomis „kalimo“ valandomis prie instrumento gludinant ritmiško grojimo pojūtį.
F.Tristano, kuris ir šiaip mėgsta paįvairinti savo kūrybą elektroninių prietaisų, o ypač – skleidžiančių „bytą“, garsais (tuo įsitikinome klausydamiesi „Tokyo Stories“), tą priverstinio treiningo garsą kūrybiškai įveiksmino. O viso Koncerto fortepijonui ir orkestrui pabaigoje, dalyje „Opa!“ (graikiškai taip raginama švęsti arba šokti), pianistui skambinant uždegančią akordų seką, dirigentas pakviečia publika prisidėti plojimais. Tai jau teatrinė „ketvirtosios sienos“ peržengimo priemonė, kuri čia puikiai tiko.
Trečiojoje „Gaidos“ atidarymo koncerto dalyje NDG Didžioji salė virto tuščia erdve šokiams, o F.Tristano demonstravo savo kaip klubinės elektroninės muzikos atlikėjo ir kūrėjo, trumpiau kalbant, didžėjaus sugebėjimus. Festivalio kontekste tai buvo įžanga į „Gaidoje“ nuolat stiprėjančią elektroninės muzikos (ir multimedijinių pasirodymų) kryptį, kuri iš „fringe“ projektų praeityje tampa viena ryškiausių programinių „Gaidos“ gijų.
Šį vakarą, spalio 5 d., 20 val. NDG Didžiojoje salėje – elektroninės muzikos garsenybės Andy Stott (Jugntinė Karalystė) koncertas bei Vytauto V.Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko audiovizualinio kūrinio „Quantonom“ gyvas pristatymas. Taip pat gros Marta Smilga (LV).
15 val. NDG Pietinio vestibiulio erdvėje pradedami rodyti Žilvino Kempino ir Justės Janulytės adiovizualiniai kūriniai „Skycity“ ir „Waves“. Jie bus rodomi kasdien iki spalio 19 d., išskyrus pirmadienius.
