Jau pats žodžių junginys „1 bitas“ kelia asociacijas su kažkuo taupiu, minimaliu, gal net primityviu: nesunku nuspėti, kad kompozitorius priemonėmis nesišvaisto, radikaliai susitelkdamas viena kryptimi. Iš tiesų mąstant apie T. Pericho muziką, mintyse iškyla paralelės su ekologija.
Prieš koncertą vykusiame pokalbyje kūrėjas minėjo, jog savo darbuose siekia pašalinti visa, kas nereikalinga. Kompozitorius pasakojo apie savo kūrybos procesą – nors „juodraščiuose“ muzikos sukuria daug, galiausiai jos išsirenka apie dešimtadalį, kurį toliau išplėtoja, t. y., susitelkia į tai, kas toje muzikos gausybėje atrodo reikšmingiausia ir tikslingiausia. Ir, žinoma, šalia to, naudoja vieno bito prieigą – tai žemiausia įmanoma, taigi tam tikra prasme „natūraliausia“ skaitmeninio garso versija.
T. Perichas tiek garsus, tiek būdus jiems išgauti vartoja tikslingai ir taupiai. Šis garsų ekologas pasakojo, jog vieno bito garsas jį sužavėjo savo „žaliu“, neapdirbtu (raw) skambesiu.
Nacionalinėje dailės galerijoje skambėjo du šio autoriaus kūriniai – „Parallels“ suderintiems trikampiams, lėkštėms ir keturių kanalų vieno bito elektronikai (2013) ir „Noise Patterns“ dviejų kanalų vieno bito elektronikai (2016). Abu jie – 40-50 minučių trukmės, tęstiniai, savotiškai hipnotizuojantys ir minimalistiniai. Kūrinyje „Parallels“ niujorkietis T. Perichas tęsia savo gimtajame mieste iškilusią minimalizmo tradiciją, kurią 1960-aisiais pradėjo Terry Riley, La Monte Youngas, Steve’as Reichas ir Philipas Glassas.
Anuomet ši kryptis – nenaratyvinės, neteleologinės, nereprezentatyvios muzikos – pirmiausia buvo laikoma eksperimentine ir buvo vadinama „Niujorko hipnozės mokykla“. Svarbiausia čia buvo susitelkti į vidinius muzikos procesus, savaime tikslo neturinčius. Klausant puse amžiaus vėliau parašyto „Parallels“, atrodė, kad kompozicija galėjo būti sukurta ir 1960-aisiais: tai Niujorko minimalizmas savo esme. Kūrinyje paraleliai tekėjo dvi linijos – elektroninė ir akustinė, kurią valdė perkusijos duetas „Meehan/Perkins Duo“.
Vieno bito elektronikos garsinis sluoksnis vietomis priminė T. Riley 1969 m. parašytą „A Rainbow in Curved Air“ elektriniams vargonams ir magnetinei juostai – minimaliai trumpais, keleto skirtingų aukščių, ypač greitai kartojamais motyvais, regis, begaliniu garso kontinuumu, šviesiu, į konsonansiškumą linkusiu skambesiu.
Įdomu tai, kad galbūt iš „vieno bito skambesio“ tikėtumėmės primityvaus, gal net ausis rėžiančio skambesio, tačiau savo esme visiškai paprastas, „nuogas“ tembras, gyvybinga garsų tėkme „mirguliuodamas“, tokių pojūčių anaiptol nesukėlė. Ausis šaižiais, nepastoviais metališkais dūžiais kaip tik labiau dirgino akustiniame sluoksnyje skambėję trikampiai ir lėkštės, taip kurdami garsinę atsvarą takiai elektronikai.
„Meehan/Perkins Duo“ per visą 50 minučių kūrinį išlaikė ugningą, kartais net agresyvią, tačiau koordinuotą energiją, tokius, sakytume, primityvokus instrumentus kaip trikampiai ir lėkštės įveiklindami gyvybingam skambesiui.
Visai kitoks buvo po pertraukos skambėjęs T. Pericho gyvai atliekamas „Noise Patterns“. Šį kartą tegirdėjome vieną garsą – šnypščiantį skaitmeninį triukšmą (noise). Ir tiesiog įstabu yra tai, kokiu įdomiu ir įtraukiu potyriu galima paversti šio triukšmo klausymąsi.
„Kai garsų, procesorių, sekvencerių ir efektų perteklius galimas naudojant mobilųjį telefoną, jau nekalbant apie nešiojamąjį kompiuterį, Perichas nutarė pažiūrėti, kiek daug muzikinio įvairiapusiškumo ir pritaikomumo jis gali gauti iš paprasto gabalėlio (angl. bit, žodžių žaismas – aut. past.), pritvirtinto prie grandinės plokštės, kone juokingai elementarios bazės“, įtakingame muzikos portale „Pitchfork“ rašė muzikos žurnalistas Graysonas Haveris Currinas.
T. Perichui gyvai valdant triukšmo bangas buvo galima pajusti, kaip jos tankėja ar retėjančiai sklaidosi, apsupa erdvę ar telkiasi į konkretų jos tašką, pulsuoja, neritmiškai trūkčioja ar sklandžiai liejasi. Šeštadienį klausytas A. Stotto pasirodymas buvo įspūdingas, hipnotizuojantis savo turtingu, daugiasluoksniu, meistriškai manipuliuojamu skaitmeninių garsų pasauliu, bet ir T. Pericho „Noise Patterns“ – nors radikaliai priešingas tembrų ir priemonių minimalumu – buvo ne mažiau įspūdingas.
Gali būti, kad iš dalies tokį įspūdį lėmė ir netikėtumo efektas: atrodo, ką paveikaus galima nuveikti, kaip garsinės medžiagos pagrindą teturint asketišką vieno bito garsą. Tačiau jį dinamiškai ir kūrybiškai sintezuodamas ir programuodamas, kūrėjas pasiekė klausą ir mąstymą triuškinantį poveikį, primindamas, koks teisingas gali būti principas „less is more“ (liet. „mažiau yra daugiau“).
„Technologijos nėra savaime sudėtingos – tokiomis jas pavertė kompanijos. Noriu, kad žmonės technologijas suprastų“, – pokalbyje savo požiūrį išsakė niujorkietis kompozitorius. Suvokdamas jas kaip įtakingą, galingą reiškinį, netgi tapusį mūsų kūnų tąsa, T. Perichas technologijas naudoja techniškai pačiu paprasčiausiu būdu – per dvejetainę sistemą garsas išgaunamas tiesiausiai, atstumas nuo impulso iki garso išgavimo yra trumpiausias.
Kompozitoriui atrodo svarbu, kad tarp technologijų gyvenantys šiandienos žmonės suvoktų technologijų mechanizmus. Anot jo, menas tampa savotišku komentaru. Suformavęs savo originalią, tačiau paprastumu stebinančią muzikos, o gal greičiau – garso meno kūrybinę strategiją, T. Perichas provokuoja mąstyti ir apie technologijų, ir apie garso suvokimą ir primena, kad ekologiškas – šiuo atveju ne gyvenimo, o kūrybos – būdas gali būti ne mažiau efektingas nei sodrus kompleksiškumas.
