Spalio 25 d. LNOBT įvyko naujo veikalo pasaulinė premjera.
Pagal kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės sukurtą partitūrą spektaklį „Amžinybė ir viena diena“ pastatė žymus Izraelio choreografas Itzikas Galili.
Apie muziką
Naujasis opusas „Amžinybė ir viena diena“ įvardytas kaip šokio opera, kurį gal net norėtųsi vadinti opera-baletu, nes muzikinis ir tekstinis lygmenys čia yra ne ką mažesnės svarbos nei judesys.
Spektaklį sudaro dešimt tarpusavyje susijusių istorijų, į mus prabilusių paties I.Galili poezijos kalba.
Operinis lygmuo čia, matyt, buvo reikalingas tam, kad būtų galima įgarsinti choreografo poeziją, kalbančią apie jautrius dalykus, – vaikystę, šeimą, tėvą, motiną, meilę, gimimą.
Beje, buvo dainuojama angliškai, išvertus I.Galili tekstus iš hebrajų kalbos. Be jokios abejonės, tai labai asmeniškas I.Galili darbas – jis kūrė ir scenografiją, kostiumus, šviesas.
Pastarosiomis buvo ypač įspūdingai naudojamasi kūrinio finale – prožektorių šviesa sukūrė šviečiantį skliautą žiūrovams virš galvos.
Vis dėlto, kad ir koks asmeniškas būtų šis spektaklis, sudėlioti visumą choreografui padėjo dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė.
Kompozitorės R.Mačiliūnaitės kūryboje sceninė muzika užima svarbią vietą.
Ji buvo ne kartą apdovanota už spektaklių muziką, o vienas ryškesnių R.Mačiliūnaitės sceninių veikalų – opera „NO Ai DI“ – buvo pastatyta dar 2010 metais NOA festivalyje.
„Amžinybės ir vienos dienos“ muziką galima apibūdinti kaip postminimalistinę.
Tai tikrai nėra europietiškojo avangardo terpės įkvėpta kūryba, labiau – klausytojams draugiškesnės amerikietiškosios, o galbūt dar konkrečiau – Niujorko muzikinės scenos savotiška tąsa.
Išgrynintose, neretai liūdesio ar melancholijos persmelktose vokalinėse partijose, kurių tikslas – kuo aiškiau išryškinti poezijos reikšmes ir patį žodį, kartkartėmis buvo galima išgirsti panašios estetikos raišką, kaip kad girdime, pavyzdžiui, Davido Lango vokalinėje, chorinėje kūryboje.
O ritmiškai aktyvaus epizodo 2 veiksme pradžia, sąmoningai ar ne, skambėjo kaip to paties autoriaus kūrinio „Cheating, lying, stealing“ (kurį daugelis naujosios muzikos mėgėjų yra girdėję atliekamą ansamblio „Bang on a Can“) citata.
Į spektaklį buvo pakviesti puikūs operos solistai su Justina Gringyte (Deivė) priešakyje.
Nors šalia solistų pavardžių pogramėlėje surašyti jų vaidmenų pavadinimai, visumos plėtojimo logika čia buvo labiau poetinė nei siužetinė.
Šioje šokio operoje neišgirdome ir kokių nors išplėtotų arijų: kaip jau įprasta šiuolaikinei muzikai, net ir soliniai dainininkų pasirodymai skambėjo kaip garsinės visumos, ansamblio plačiąja prasme dalis.
Spalio 25 d. sodriu dainavimu sužavėjo Monika Pleškytė (Mūza), tiksli ir išraiškinga buvo Jovita Vaškevičiūtė (Motina), jauna solistė Viltė Gineitytė (Balsas) pademonstravo ne tik vokalo galimybes, bet ir choreografinius gebėjimus vaizdine prasme įspūdingoje scenoje su baleto solistais Jeronimu Krivicku ir Jonu Lauciumi, kur visi trys tapo vieningo choreografinio ansamblio dalimi.
Jautriai savo partijas atliko Tomas Pavilionis (Tėvas), Steponas Zonys, gražiai pasirodė „Ąžuoliuko“ choro solistas Vakaris Daugirda (sūnus).
Beje, berniuko dalyvavimas siužete kėlė asociacijų su „Mažuoju princu“, kurio emocinis krūvis artimas „Amžinybės ir vienos dienos“ melancholijai.
Svarbus vaidmuo šiame spektaklyje teko chorui (LNOBT choro vadovas Česlovas Radžiūnas), kuris ne tik dainuoja, bet ir turi choreografinių užduočių.
Spektaklį įrėmino choro suėjimas dainuojant iš žiūrovų salės į sceną ir atvirkštinis veiksmas pabaigoje, kai choras dainuodamas išėjo iš scenos ir išsirikiavo išilgai žiūrovų.
Tai suteikė spektakliui tam tikro rituališkumo, net sakralumo, sureikšmino tai, kas vyko (ir kas buvo dainuojama) scenoje tarp šių dviejų dramaturginių atramos taškų.
Spektaklio muzikos vadovas dirigentas Ričardas Šumila atliko nemenką darbą rengdamas naują partitūrą, o LNOBT orkestras, regis, puikiai įgyvendino kompozitorės sumanymus.
Apie šokį
Tiesą sakant, I.Galili šokio operą „Amžinybė ir viena diena“ galėtų recenzuoti muzikologas, šokio kritikas, literatūrologas, filosofas, sociologas, teatrologas ir dar daugybė įvairių „logų“. Arba bet kas.
Veikalas skirtas labai plačiai auditorijai, kiekvienas gali aptikti savo asmeninę gyvenimiškų patirčių jungtį su kūrėjų pateikiamomis vizijomis.
Vis dėlto iššifruoti tas vizijas, rasti spektaklio minties šerdį – mitinio herojaus Heraklio žygdarbio vertas darbas.
Dedamųjų gausa pylėsi tarsi iš gausybės rago, liejosi abstrakčių minčių srautu, besikeičiančios scenos byrėjo įvairiaspalviais stikliukais, spektaklio kaleidoskopui trūko veidrodėlių ir gražus raštas niekaip nesusidėliojo.
Tiesa, du Veidrodžiai scenoje kartais pasirodydavo – baleto solistas Jeronimas Krivickas ir baritonas Steponas Zonys.
Iš esmės J.Krivicko šokamas monologas, arba, galima sakyti, dialogas su siena, buvo vienas įspūdingesnių spektaklio momentų ir įprasmino šokio ir operos sambūvį, leido pamatyti tikrąją choreografo I.Galili judesio raišką ir formą.
Tarsi grynas šaltinio vanduo nutekėjo ir gražusis „pas de trois“ – baleto solistai J.Laucius, J.Krivickas ir operos solistė V.Gineitytė.
Buvo dar keletas įdomesnių šokiui atstovaujančių scenų, kurios pačios savaime būtų gal ir labai įspūdingos, bet buvo aiškiai gožiamos kitų, dėmesį blaškančių papildinių.
Baleto trupės artistai kartkartėmis atrodė lyg susikaustę, lyg nepajėgūs pakelti operos svorio, perjungti dėmesio į judančio, ne dainuojančio kūno vaizdą.
Monumentali scenografija tarsi pabrėžė šokėjų kūnų menkumą kažko atžvilgiu. Gal amžinybės?
Patarimas žiūrovams
Ką būtų galima rekomenduoti būsimiems žiūrovams: pasistengti atsijungti nuo kabančios palubėje švieslentės, kurioje šviečia ne visai vykusi poezija, skaityti dramaturgės I.Gerbutavičiūtės programėlėje sudėliotas mintis ir kurti savų asociacijų Meilės karalystę.
O raudonas balionas? Raudonas balionas gali simbolizuoti bet ką. Ką konkrečiau, tesusigalvoja kiekvienas sau.
