44 metų baletmeisteris K.Simonovas tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių choreografų. Tačiau tai nereiškia, kad jis stato vien šiuolaikinio šokio spektaklius. K.Simonovas laikomas ir patyrusiu klasikinių baletų restauruotoju, kruopščiai atkuriančiu scenoje garsiųjų praeities meistrų eskizus.
Vienas mėgstamiausių ir dažniausiai K.Simonovo statomų veikalų – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“.
Šiuo metu skirtingus spektaklius pagal P.Čaikovskio „Spragtuką“ choreografas kuria dviejuose miestuose – Klaipėdoje ir Saratove (Rusija).
– Kaip tapote choreografu? Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias? – paklausiau K.Simonovo.
– Viskas prasidėjo nuo šokio – buvau baleto šokėjas. 1995 metais baigiau Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademiją, vėliau – šios akademijos choreografijos skyrių.
Nuo 1995-ųjų buvau Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistas. Šokau baletuose „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“, „Šventasis pavasaris“ ir, žinoma, „Spragtukas“.
1999–2000 m. sezoną kaip baleto solistas dirbau Australijoje. Bet staiga supratau, kad kurti spektaklius noriu labiau. Ir pavyko. Viename choreografijos konkurse pristatęs savo kompoziciją gavau premiją.
Iš pradžių bandžiau derinti šokėjo karjerą ir spektaklių statymą, bet kaip kūrėjas dirbdavau vis dažniau, rengiau spektaklius skirtinguose Rusijos teatruose.
Tad su baleto artisto karjera teko atsisveikinti, nes tiesiog nebelikdavo laiko repetuoti.
– Esate statęs spektaklius Sankt Peterburge, Maskvoje, Novosibirske, Londone, Tokijuje, Vilniuje. Ar ne per maža jums Klaipėda?
– Aš labai myliu Lietuvą. Tai jau trečiasis Lietuvoje mano statomas spektaklis.
Jūsų baleto mėgėjai tikriausiai mane prisimena kaip LNOBT repertuaro baletų „Dezdemona“ (2005 m.) ir „Kopelija“ (2010 m.) autorių.
Lietuva – mano vidinę būseną atitinkanti šalis, kurioje jaučiuosi jaukiai ir gerai.
– Užsienio spauda rašo, kad esate vienas ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų. Sutinkate?
– Vienas ryškiausių? Nemanau, kad tai tiesa. Pasaulyje daug choreografų. Visi jie dirba skirtingose srityse: klasika, džiazas, šiuolaikinis šokis, o kur dar stiliai, kurie neturi pavadinimų. Tad choreografų lyginti neįmanoma. Ak, tie žurnalistai. Esu tiesiog aš.
Kritikų dažnai esu baramas dėl savito istorinių siužetų perkėlimo į dabartį. Juk gyvename dabar ir matome šį pasaulį šiuolaikinėmis akimis.
Pasikeitė rūbų ir santykių stilius, visuomenės etiketas, kažkokios ribos išnyko. Kodėl negalėtume susieti puikių klasikos veikalų su savo laikais? Nesuprantu.
Pagrindinė mano užduotis – kad pastatymai būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Didieji veikalai tuo ir geri, kad jie visada suprantami. Tarkime, Williamas Shakespeare’as: jo sukurti charakteriai, mintys, idėjos aktualios ir šiandien.
Nėra geresnio baleto libretininko už W.Shakespeare’ą. Galima imti bet kurią pjesę ir turime paruoštą medžiagą baletui.
Norėtųsi daug ką statyti: ir garsius, ir naujus autorius. Bet esame priklausomi nuo publikos, kuri ateina arba neateina, nuo teatrų vadovų, kurie nori, kad salės būtų pilnos. Kai imame nežinomą kūrinį, rizikuojame, kad nebus pajamų.
– Kodėl vis imatės „Spragtuko“? Kuo jis jus traukia?
– P.Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę.
Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose, nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys.
Rusijoje, o ir visame pasaulyje, kone visose baleto mokyklose prieš Naujuosius metus statomas „Spragtukas“. Aš ir pats ne kartą jame šokau dar būdamas moksleivis: iš pradžių buvau Kareivėlis, paskui Pelė, vėliau Lėlė.
Tą patį patyrė daugybė baleto mokyklų auklėtinių visame pasaulyje. Jeigu atidarytumėte bet kurios mokyklos tinklalapį, išvystumėte, kad gruodį joje ruošiamasi rodyti „Spragtuką“. Šokėjams tai – baleto spektaklis, o pasakos siužetą žino visi vaikai.
– Ar pats randate laiko šventėmis? Teko skaityti, kad savo gyvenamąja vieta juokais nurodote oro uostą, nes nuolat keliaujate.
– Jaunystėje toks gyvenimo būdas man labai patiko. Dabar nebepatinka, nes tai sunku. Norėtųsi po darbo būti savo namuose, savo lovoje. Bet aš kas dvi savaites būnu vis kitoje vietoje.
Ar aš mėgstu didžiąsias metų šventes? Netenka švęsti, nes gruodis man – darbingiausias mėnuo. Bet matau, kad Europoje Kalėdos – visada didelė šventė.
Rusijoje nėra tokios tradicijos. Pas mus labiau švenčiami Naujieji metai su daugybe maisto ir alkoholio. Jūsų šventės pakylėtos, pas mus labiau orientuotos į užstalę. O dvasingumas – labai svarbu.
– Ar tiesa, kad gilias baleto tradicijas turinčioje Rusijoje, ypač atokesnių miestų teatruose, jau stinga savų baleto šokėjų?
– Gerų šokėjų visada trūksta. Deja, ši profesija nebėra tokia populiari Rusijoje.
Anksčiau šalyje turėjome kone baleto kultą: šokėjo profesija buvo prestižinė ir gerbtina. O dabar ją renkasi vis mažiau vaikinų, nors merginų dar turime.
– Buvo laikas, kai jūs norėjote mesti baleto studijas?
– Norėjau mesti, nes blogai mokiausi. Man nepatiko baletas. Į mokyklą mane atvedė mama, nes tai buvo jos neįgyvendinta svajonė: ji norėjo tapti balerina, bet buvo mažo ūgio ir jos nepriėmė.
Aš pats negalėjau pakęsti baleto. Kai pamatydavau baleto įrašus per televiziją, man prasidėdavo depresija. O baletas „Gulbių ežeras“ būdavo rodomas nuolatos.
Tai atrodė kaip amžinybė, kuri niekada nesibaigs.
Kai mama mane atvedė į baleto mokyklą, tapau dvejetukininku. Vis žiūrėdavau į laikrodį laukdamas, kada baigsis pamokos.
Bet kartą patekau į baleto spektaklį Sankt Peterburgo Marijos teatre: jis mane taip sužavėjo, kad labai greitai iš dvejetukininko tapau pirmūnu. Tada įsimylėjau baletą. Pasirodo, būna ir taip.
