M.Zimkus: Ansas išpirko savo kaltę
M.Zimkus nuoširdžiai žavisi E.Balsio operos muzika: „Ji tokia užburianti, spalvinga, įtaigi, moderni ir meistriškai sukomponuota. Vokalinė Anso partija neįtikėtinai patogiai parašyta, tad artimai susidraugavau su savo personažu. Nors jo charakteris, ypač – egzaltuotuotos reakcijos, man pačiam nėra būdingos“, – pripažino tenoras, daugeliui žinomas iš vaidmenų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, klasikinės muzikos koncertų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Atlikėjas ne kartą buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, dalyvavo įvairiuose TV projektuose.
Ruošdamasis Anso vaidmeniui M.Zimkus ne tik gilinosi į Hermano Zudermano apysaką „Kelionė į Tilžę“, bet ir kelis kartus peržiūrėjo režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Kelionė į rojų“.
„Atidžiai studijavau muzikinę medžiagą ir klausiausi Albano Bergo „Voceko“, kaip buvo rekomendavęs E.Balsio mokinys akademikas Giedrius Kuprevičius“, – neslėpė solistas.
Per operos repeticijas režisieriaus Gyčio Padegimo skirtos užduotys M.Zimkui atrodė „logiškos, intuityviai aiškios ir suprantamos“. Sunkiau buvo pateisinti Anso, susipainiojusio jausmuose dviem moterims, poelgius.
„Teisinu savo herojų tuo, kad galiausiai jis paaukojo gyvybę gelbėdamas žmoną iš meilužės paspęstų spąstų. Istorijos moralas toks: trumpalaikis susižavėjimas iš tiesų nėra stipresnis negu tikra, pasiaukojama meilė“, – sakė jis.
Dainininkas M.Zimkus koncertuoja įvairiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse, yra keleto vokalistų konkursų laureatas. 2018 m. jis pelnė V tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Beatričė“ Didįjį prizą.
R.Baranauskas: ir už scenos lieki Ansu
Solisto R.Baranausko nuomone, E.Balsio operos muzika nėra lengva tiek klausytojui, tiek atlikėjui. Bet su Anso partija susidraugauti pavyko greičiau nei tikėjosi.
„Tai tikriausiai režisieriaus nuopelnas. Personažas sudėtingas: juk nedažnai planuoji savo žmonos žūtį? Kurdamas vaidmenį dirbi ne tik per repeticijas. Išėjęs viską apmąstai, pergalvoji kiekvieną sekundę, praleistą scenoje... Susigyveni su personažu ir pradedi jausti, kad tavo elgesys už scenos ribų darosi nebe tavo, o Anso. Tai pavojinga, bet neišvengiama. Priežastis, kodėl Ansas planavo nusikaltimą, yra labai aiškiai pateikiama žiūrovui, tik nenoriu jos atskleisti prieš premjerą“, – intrigavo R.Baranauskas.
VDU Muzikos akademijoje, dėstytojų Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės klasėje, studijuojantis jaunasis tenoras jau parengė nemažai vaidmenų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: jis – Rosiljonas operetėje „Linksmoji našlė“, Korifėjas miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, Bazilijus ir Don Kurcijus operoje „Figaro vedybos“, Tonis Bonevilis operetėje „Misteris X“, Bonis operetėje „Silva“, Alberas miuzikle „Grafas Montekristas“, Inmaras miuzikle „Karmen“. Nuolat dalyvauja meistriškumo kursuose Lietuvoje ir užsienyje, daug koncertuoja.
Operos istorija
Pirmoji ir vienintelė E.Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. lapkritį naujam gyvenimui šis scenos veikalas prikeliamas po beveik keturis dešimtmečius trukusio miego. Pastatymas užbaigia XX a. lietuvių muzikos klasiko E.Balsio (1919–1984) jubiliejinių renginių ciklą, tad „Kelionės į Tilžę“ premjera prisidės prie platesnio iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo.
Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus rašytojo ir dramaturgo H.Zudermano (1857–1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastuose darbuose, kol pasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo jį nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona.
Opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja ne apie įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogaus atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek operos istorijoje.
