40 metų V.Miknevičiūtė sužavėjo publiką savo pirmąja Salomėja Richardo Strausso veikale per „Victorian Opera“ sezono atidarymą Melburne, o šis spektaklis pripažintas vienu įspūdingiausių per visą kompanijos istoriją.
44 metų E.Montvidas Vienos „Theater an der Wien“ įkūnijo pagrindinį herojų Egmontą to paties pavadinimo pasaulinėje vokiečių kompozitoriaus Christiano Josto operoje pagal Johanno Wilhelmo Goethe dramą, kuri sutikta kaip viena įdomiausių pastarojo meto scenos naujienų.
Abu spektakliai baigti rodyti praėjusią savaitę.
Geriausia Melburno Salomėja
„Vietiniai, su kuriais bendravau, ir kolegos sakė seniai matę tokią įsiaudrinusią Melburno publiką.
Paprastai santūrūs australai po „Salomėjos“ atsistoję šaukė ir kėlė ovacijas.
Tokios reakcijos nesitikėjau ir aš, bet jos nusipelnėme, nes šiam spektakliui atidavėme visą širdį“, – kalbėjo sekmadienį į namus Vokietijoje parskridusi V.Miknevičiūtė.
Jai pačiai teko bene daugiausia komplimentų iš visos „Salomėjos“ trupės.
„Ji – geriausia Salomėja, kiek esame girdėję, – labai stipraus, gražaus ir lankstaus balso solistė, puiki aktorė ir šokėja“, – gyrė lietuvę „Classic Melbourne“.
„Limelight“, pavadinęs Camerono Menzieso režisuotą spektaklį „ryškia sensacija“, jo žavesį taip pat pirmiausia siejo su lietuvės, hipnotizavusios salę „meistriškai kontroliuojamo balso jėga ir ekspresija“, kerais.
Neliko nepastebėta ir tai, kad Vidos sopranas užtikrintai skrodė galingą orkestro skambesį, gožusį kitus solistus.
Kūrė makabrišką teatrą
Įdomu, kad „Victorian Opera“ sezoną pradėjo istoriniuose „Palais“ rūmuose Melburno priemiestyje, kurie iškilo dar 1927-aisiais vietoj sudegusio kino teatro.
Mat Australijoje operos kompanijos neturi savo nuolatinių namų – jos projektams nuomojasi įvairias erdves.
„Palais“ rūmai puikiai tinka operai.
Juose yra viskas, ko reikia šiam žanrui, – net orkestro duobė, nors ši vieta šiandien daugiausia naudojama pramoginiams koncertams ir miuziklams.
Geros akustikos rūmų salėje telpa apie 3000 žiūrovų.
Visus tris „Salomėjos“ vakarus ji buvo pilnutėlė. Po kiekvieno spektaklio manęs ateidavo pasveikinti ir nemažas būrys lietuvių“, – pasakojo Vida.
Solistės teigimu, būtent senove alsuojantys rūmai įkvėpė „Salomėjos“ režisieriaus C.Menzieso vizijas: „Palais“ balkonus ir langus jis pavertė scenovaizdžio detalėmis.
Makabrišką spektaklio nuotaiką kūrė šviesų ir šešėlių žaismas, teatrališki artistų apdarai ir grimas – visų, išskyrus Johananą (Jonas Krikštytojas, kurio galvos užsigeidžia Salomėja), veidai buvo išdažyti baltai.
Septynių skraisčių šokio scenoje Vida turėjo dėvėti didžiulį prašmatnų galvos apdangalą. Jos herojės pastangas ištrūkti iš melagingo klounų pasaulio simbolizavo maudynės tikro vandens baseinėlyje bandant nusiplauti grimą.
„Manau, ne tik dėl egzotikos kritikai spektaklį pavadino sensacingu. Rezultatas visus nustebino, nes dirbome kaip vieninga komanda.
Man tai buvo labai įdomi patirtis, nes režisierius suteikė daug kūrybos laisvės – iš esmės Salomėjos paveikslą sukūriau pati.
Gerai supratome vienas kitą ir su dirigentu Richardu Millsu. Jis taip pat debiutavo „Salomėjoje“, nors yra jau garbaus amžiaus“, – pasakojo V.Miknevičiūtė.
Nusilenkė klasikui
E.Montvido debiutas Vienos „Theater an der Wien“ taip pat turėtų patekti į šio teatro istoriją.
Ch.Josto „Egmontas“ – bene ambicingiausias čia šiuo metu rengiamos „Beethoveno šventės“, kuri skirta šio klasiko 250-osioms metinėms ir truks iki gegužės, projektas.
Populiariausias visų laikų kompozitorius dvejus metus gyveno šio teatro pastate, o savo muziką J.W.Goethe dramai „Egmontas“, kurios išliko tik uvertiūra, sukūrė taip pat Vienos teatrui, tik kitam – „Burgtheater“.
Įdomu, kad Ch.Josto operoje nėra nei Ludwigo van Beethoveno, nei J.W.Goethe citatų – pasaulinę premjerą su šiais šaltiniais tesieja siužetas, vaizduojantis Nyderlandų nepriklausomybės kovas XVI amžiuje.
E.Montvidas, anot kritikų, natūraliai įkūnijo artimą jo natūrai personažą – už laisvę kovojantį svajoklį idealistą grafą Egmontą. Moderni muzika ir vokiškas tekstas, kuriam veikale teikiama itin didelė reikšmė, tapo nelengvu iššūkiu solistui, juolab kad jis buvo užimtas visose 15-oje operos scenų.
Tačiau būtent muzikinė spektaklio kokybė tapo didžiuoju jo privalumu. Daug komplimentų sulaukė ir režisierius Keithas Warneris bei scenografė Ashley Martin-Davis, suteikę spektakliui itin estetišką, siurrealistinę nespalvotą instaliaciją primenantį rūbą. Scenoje veikė ir penki akrobatai.
Solistams – karjeros pikas
E.Montvidas ir V.Miknevičiūtė po atsakingų debiutų nesiilsi. Vida šiandien dainuos spektaklyje Vokietijoje, o po jo ruoš Lizos partiją „Pikų damoje“, kurią pirmą kartą turėtų atlikti šį mėnesį grįžtančiuose į sceną „Vilnius City Opera“ (VCO) spektakliuose.
Netolimoje ateityje V.Miknevičiūtės laukia tikras „Salomėjos“ maratonas po Europą. Artistė dainuos biblinę princesę daugelyje teatrų, tarp jų – Vienos ir Berlyno valstybinėse operose, Budapešto, Neapolio, Stokholmo scenose.
E.Montvidas ruošiasi L.van Beethoveno Devintosios simfonijos atlikimui Paryžiaus Versalio rūmuose. Šį mėnesį jo taip pat laukia pasirodymai už Atlanto su Bostono simfoniniu orkestru, diriguojamu vieno garsiausių šių dienų kompozitorių Th.Adeso.
Balandį E.Montvidas dainuos De Grijė (J.Massenet „Manon“) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Faustą VCO. O horizonte – naujas darbas Londono karališkojoje „Covent Garden“ operoje, debiutai Milano „La Scala“ ir Ciuricho operose.
