68 metų R.Tuminas neseniai skubėjo iš Maskvos grįžti į Vilnių. Jo prieš 30 metų įkurtame Vilniaus mažajame teatre turėjo prasidėti šiam jubiliejui skirto spektaklio „Čia nebus mirties“ repeticijos.
Būtent šiuo spektakliu pradėjo gyventi R.Tumino teatras, todėl režisierius norėjo jį prikelti naujam gyvenimui.
Tačiau dabar teko paklusti ne savo sumanymams, o gyvenimo režisūrai – koronaviruso pandemija, karantinas. Tik gerai, kad savo statytoje, išpuoselėtoje sodyboje netoli Trakų.
Pokalbis su R.Tuminu prasidėjo kiek netikėtai: „Kai paskambinote ir pasiūlėte pasikalbėti, man nuskambėjo panašiai kaip: „Padarykim vaiką.“ Iš karto ir sutikau: „Padarykim.“ Juk kadaise apie sūnų svajojau.“
Bet režisierius palikuonių nestokoja – dukra Monika iš pirmos santuokos jam padovanojo du anūkus. Jiems dešimt ir septyneri metai, o dukters Gabrielės iš antros santuokos dukrai – jau dešimt.
„Ūkyje – nemažai įvairių elektros prietaisų, reikalingų medžiui apdirbti, žoliapjovė, traktoriukas. Tikiuosi, mano anūkai kada nors jais susidomės“, – tėviškai kalbėjo R.Tuminas.
– Tai neverta skųstis – bus kam iš jūsų išpuoselėtą sodybą ir jos ūkį perimti, auga du vyrai.
– Kol kas mašinėlės ir technika jų nedomina – jiems reikia eurų. Ir šį kartą grįždamas iš Maskvos jokių dovanų nevežiau.
Gaus iš manęs smulkioms išlaidoms pinigų. Nemanau, kad mano bernus savos piniginės sugadintų. Manęs nesugadino ir jų nesugadins.
Jei pinigų anūkai gauna saikingai, jei turi tikslą juos kam nors išleisti, išmoks juos skaičiuoti, sužinos, kiek kas kainuoja. Bet mokyti man juos lengviau, o pats nemoku nei taupyti, nei protingai pinigus išleisti. (Juokiasi.) Taip jau yra – kai pats ko nors nemoki, būtinai to mokai kitus...
Čia jau toks gyvenimo dėsnis.
– Kaip bendraujate su anūkais, kai būnate taip toli nuo jų?
– Pasiilgstame vieni kitų. Laukiame susitikimų. Dieną dvi susitikus būna tikra idilė. Po to pradedame pyktis. Netgi – muštis.
– Ir jūs galite vaikus mušti?
– Taip. Ir – drąsiai. Diržo specialiai neieškau, stveriu, kas pasitaiko po ranka, – ar pagaliu, ar kokiu šniūru, ar rankšluosčiu. (Juokiasi.)
Nesistengiu, kad skaudėtų, bet kad žinotų, jog šalia – reiklus, aršus senelis, galintis imtis bet ko, ne tik rankšluosčio.
– Gal jau pastebite, kad anūkai ir anūkė irgi gabūs teatrui, scenai? Gal skatinate eiti jūsų pėdomis?
– Jokiu būdu. Va, tik dukra Gabrielė nepasitarusi, nepasiklaususi pasuko į režisūrą. Anūkai dabar labiau linkę į muziką. Jei sugalvotų sukti teatro link, nepatarčiau, drausčiau, neleisčiau.
– Bet turėtumėte kam savo kurtą teatrą Vilniuje palikti.
– Užteks Gabrielės. Nors ir mano dukra, drįstu pasakyti, kad ji – sumani, talentinga, kartais mane stebina. Taip įvaldžiusi profesiją, kad ir pats turėčiau ko iš jos pasimokyti.
– Ar dirbdamas sodyboje nepagalvojate, kad gyvenimas kupinas pačių netikėčiausių dalykų, paradoksų? Juk kai dar pernai sumanėte savo teatro trisdešimtmečiui Vilniuje iš naujo statyti spektaklį „Čia nebus mirties“, pasaulis apie koronavirusą neturėjo jokio supratimo.
O štai jums grįžus iš Maskvos, likus vos dienai iki repeticijų, įvestas karantinas, ir mes visi iš tikrųjų atsidūrėme mirties akivaizdoje.
– Kai prieš trisdešimt metų statėme šį spektaklį, taip pat gyvenome labai sudėtingoje situacijoje. Tie metai buvo kupini perversmų, netekčių, kančių, kovų už nepriklausomybę, o tas klausimas – „čia nebus mirties?“ – kas penkeri, aštuoneri metai vis grįžta. Taip, matyt, mes norime mirtį atitolinti, su ja susidraugauti.
Iš naujo prikeltas mūsų spektaklis „Čia nebus mirties“ šiandien būtų pranašingas. Tačiau susiklosčiusios aplinkybės mums neleidžia to įgyvendinti.
– Greičiausiai negalėjote nuspėti, kad teks save įkalinus vienam kelias savaites gyventi sodyboje. Apmąstymams laiko, ko gero, pakanka. Apie ką pagalvojate, kur mintys nuveda?
– Mano apmąstymus lemia ne tik šiandienos problemos ir nelaimės. Jau seniau pagalvodavau, kad teatras kuriam laikui turėtų pasitraukti į paslapties erdvę. Ne mes, teatralai, turėtume ką nors įrodinėti žiūrovams, įtikti publikai, o atitolti, kad jie eitų paskui mus.
Teatras šiuo metu – ne žmogus, atsukęs veidą į žiūrovą, o nueinantis, išeinantis, tolstantis žmogus. Publika mato tik jo siluetą, eiseną, nes reikia kuriam laikui teatrą nusinešti į tamsą, kad būtų galima vėl iš jos sugrįžti.
Manau, dabar visiems kultūros žmonėms – ypatinga proga patylėti. Ypač teatrams. Nereikėtų kabintis į siūlomas pramogas, į vienadienius projektus. Tai – velnio užgaidos.
– Ką veikiate sodyboje? Kaip nuo savęs nuvejate įkyrias, neramias mintis?
– Veju mintis apie teatrą. Reikia išsivėdinti galvą. Seniai tokios progos neturėjau. Dabar mane užvaldę staliaus, dizainerio, architekto darbai. Apie šias profesijas kadaise gyvenime svajojau, todėl džiaugiuosi galėdamas į jas panirti visa galva.
Be to, dabar labai graži gamta. Laipioju po medžius, genėju obelis, retinu krūmus, kuriuos buvau apleidęs kelerius metus.
Purenu ir akėju žemę, nes jai reikia oro. Tikrai nenuobodžiauju, tik gaila, kad dar per anksti temsta ir kad mano ežerėlyje žuvys nepabudusios. Štai kovo 27 ir 28 d., kaip tik per Teatro dieną, jau ėmiausi sodinimo darbų.
– O nepagalvojate, kad ir gyvenime ką nors reikėtų pasodinti ar persodinti?
– Man dažnai būna, kad ką nors sodinant, pjaunant ar genėjant ateina minčių, kurios įgauna kūną. Pamenu, kadaise sodindamas ir tvarkydamas vyšnias pagalvojau, kaip būtų gerai imtis Antono Čechovo „Vyšnių sodo“. Pastačiau.
Toje žemėje atrandame tai, kas gyvybinga, kas amžinai prasminga, kas jaudina.
Žemė gali apie daug ką papasakoti, tik reikia ją mylėti, suartėti su ja. Aš myliu ir medžius, ir akmenis, ąžuolus apsikabinu. Juose, man atrodo, dievai gyvena.
Bet jau ne vienus metus ir dirbant sodyboje, ir kitus darbus manęs nepalieka mintys apie karalių Edipą, kurios svarbios ir šiandien. Edipo laikais dievai žmonėms buvo pasiuntę marą, išmirė ištisi miestai. Edipas bandė ieškoti tų nelaimių kaltininkų, o pasirodė, kad kaltininkas – jis pats. Turėdamas valios ir išminties nubaudė save.
Dabar užklupusią nelaimę vadiname virusu, bet ją vadinčiau maru. Tokie reiškiniai neateina šiaip sau. Tai – ženklas, kad kažkaip ne taip gyvename. Turime nuodėmių, kurių nenorime arba vengiame pripažinti, manydami, kad laikas viską užglaistys. Bet, matyt, jau visai patvirkome.
Gal ir sveika, kad tas virusas sudrebino senus mūsų gyvenimo pamatus? Gal suprasime, kad reikėtų būti kuklesniems? Gal suvoksime, kad mus valdo ne pasaulio galingieji ar finansų piramidės, o tas maras ar virusas, kuris visus sulygina.
Gražu, kad dabar visų šalių valdžios taip rūpinasi savo tautomis. Bet būtų smagu, kad taip būtų kasdien, net tik maro metu.
– O jūs esate tiek perkratęs savo gyvenimą, gal teko pripažinti klaidas ir už jas atsiprašyti?
– Be abejo. Tačiau taip pat turėčiau prisipažinti – neišgyventas gyvenimas, neišgyventas.
Nežinau, ar dėl to turėčiau skųstis, ar gailėtis? Manau, kiekvienam žmogui būdinga gailėtis neišgyvento gyvenimo, kuris buvo jam skirtas.
– Na, gal ne jums reikėtų skųstis, kad gyvenimas – neišgyventas. Juk tiek būta teatro, tiek meilių, tiek aistrų!
– Tikrai ne. Nesuprantu, kodėl apie mane taip manoma? Juk tiek nedaug padaryta.
Kiekgi tų esminių spektaklių sukuria net patys didžiausi pasaulio režisieriai? Penkis, septynis? Todėl nepalieka manęs mintis: „O kiekgi padaryta?“ Galbūt pridaryta daug, bet ne padaryta.
Norėčiau dar labiau apsodinti savo sodybą. Pasodinti daug rožių. Susitvarkyti daržinę, įsirengti medžio dirbtuvę, kad galėčiau meistrauti.
Noriu ir skulptūrą iš medžio iškalti. Norėčiau, kad mano pėdsakas liktų ne teatre, o žemėje. Kad mano išpurenta ir apsodinta žemė kvėpuotų gyvenimu, ateitimi. O dėl giminės iš proto neinu. Tik stebiu ją.
– Iš kur tas jūsų potraukis prie žemės, ūkininkavimo?
– Mano šeimoje nuolatos būdavo ūkininkaujama. Todėl aš negaliu be daržų, be sodo, be uogų krūmų, nors dabar tik aš tas uogas skabau ir verčiu savo šeimyną ką nors iš jų daryti. Man visi šie darbai – prasmingi, amžini. Iš jų ir teatras gimsta.
Žiūrėdamas į gamtą, besivalkiodamasis po savo pievą, sodą, po savo parką įsitikinau, kad čia tikrai nėra ir nebus mirties. Tik gaila, kad vyriškus darbus turiu nudirbti pats, nes aplink mane – vienos moterys.
– Kuri iš jų jums pati svarbiausia ir brangiausia?
– Mama. Palaidojau ją prieš daug metų, bet ji man kaip moteris, kaip moters įvaizdis – pati brangiausia. Jai niekas negali prilygti, visa kita – paskui.
Žmona, dukros, anūkės – tik motinos atvaizdai.
