Sostinės Mažasis teatras po karantino pirmą kartą atvėrė duris, tik šįkart vyravo ne džiaugsmo, o liūdesio gaida.
Scenoje išsiskleidė gedulinga žvakių instaliacija su balta urna viduryje, ekrane slinko kadrai, kuriuose įamžinti G.Girdvainio asmeninio ir kūrybinio gyvenimo epizodai.
Laikydamiesi vis dar galiojančio karantino reikalavimų – dėvėdami kaukes, prie įėjimo į teatrą pasitikrindami temperatūrą – vienas po kito ėjo atsisveikinti aktoriaus draugai, kolegos, gerbėjai ne tik iš sostinės, bet ir iš kitų miestų: G.Girdvainis buvo visos Lietuvos numylėtinis.
Sekmadienį po rytinių gedulingų pamaldų dar nebaigtoje iki galo įrengti Vilniaus šv.Juozapo bažnyčioje Pilaitėje, kurioje klebonauja Ričardas Doveika, popietę nuo Mažojo teatro nusidriekė gedulinga procesija – urna palydėta į Antakalnio kapines.
Įkandin driekėsi ir nepamirštami aktoriaus scenos, ekrano herojai.
Karjerą teatre pradėjęs 1966-aisiais, o kine – 1968-aisiais, G.Girdvainis dirbo su ryškiausiais savo laiko režisieriais ir režisierėmis, padėjusiais subręsti ypatingą pagarbą ir meilę scenai, repeticijai, režisieriui puoselėjusiam artistui.
G.Girdvainio kūrybinėje biografijoje – arti 120 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje.
Iš pastarojo meto darbų būtų galima išskirti Šprichą Michailo Lermontovo „Maskarade“ (rež. Rimas Tuminas), Luką Lukičių Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje“ (rež. R.Tuminas), Čebutykiną Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (rež. R.Tuminas), Pasiuntinį Sofoklio „Oidipe karaliuje“ (rež. Oskaras Koršunovas), Heneką Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross), tėvą Vingį „Marčioje“ (rež. Gabrielė Tuminaitė), vaidmenį spektaklyje pagal Martino Crimpo „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas).
Vienas ryškiausių jo vaidmenų – Avneris Rozentalis garsiajame R.Tumino spektaklyje „Nusišypsok, mums Viešpatie“ (1994 m.) pagal Grigorijų Kanovičių.
Kaip rašė teatrologė Ramunė Balevičiūtė, „orusis keistuolis Girdvainio padegėlis Avneris Rozentalis labiau už viską trokšta nusimesti elgetos likimą, nors puikiai supranta, kad tik mirtis jį išvaduos nuo nedalios. Jis sutiktų pavirsti bet kuo – ir ožka, ir medžiu, kad tik nereikėtų eiti per žmones su ištiesta ranka.“
„Tikiu, kad jam nusišypsos Viešpats“, – ištarė daug su G.Girdvainiu dirbęs režisierius R.Tuminas, kuriam antrina visi šio puikaus aktoriaus gerbėjai.
