Jūra audrina menininkų vaizduotę, bet technikos specialistai teatralams pataria pirmiau akylai įvertinti senojo elingo sijų atsparumą, įsitikinti, ar metalo laužyną primenančiame statinyje atlikėjai ir žiūrovai bus saugūs.
Elingo ertmėje – vaiduoklių laivas
Vienos garsiausių R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ statytojai džiaugiasi įkėlę koją į didžiulę industrinę erdvę – senąjį Klaipėdos elingą, kuriame dar remontuojami nedideli laivai. Metalo sijos, laivai, krantinės, šalia tyvuliuojančios Kuršių marios – tinkama aplinka kurti įdomius meninius sprendimus.
„Operoje susidurs didžiulis krovininis Dolando laivas ir užkeiktas Olando laivas vaiduoklis. Norėjosi panaudoti kuo daugiau tikroviškų ir tuo tuo pat metu surežisuotų dalykų – vanduo, seni laivai, jūriniai konteineriai“, – į uoste dunksančio elingo griaučius romantiškai žvelgia scenografijos autorė Sigita Šimkūnaitė.
KVMT pastatytų spektaklių „Prūsai“, „Karmen siuita“ scenovaizdžių kūrėja S.Šimkūnaitė teigia, kad R.Wagnerio muzika jau pati viską pasako: „Kartais atrodo, kad jos net nereikia inscenizuoti. Ieškodama originalesnių meninių sprendimų prisiminiau Wilhelmo Hauffo pasaką apie vaiduoklių laivą – ją skaičiau dar vaikystėje, pas močiutę kaime. Šįkart ji man nepasirodė tokia bauginanti kaip kadaise.“
Gamtos išdaigų nenuspėsi
Scenografė patenkinta komanda, su kuria anksčiau teko įgyvendinti panašius teatrinius projektus. R.Wagnerio operos pastatymas atvirame elinge S.Šimkūnaitei – kur kas atsakingesnis uždavinys nei ankstesnieji: „Su šia vieta reikia susigyventi, susitarti, tada ji mus priims – bus maloni ir palanki.“
Dar vienas iššūkis – nenuspėjama gamta, su kuria operos statytojai niekaip negalės susitarti. Jeigu per premjerą pajūrį aptrauks pilkšvų debesų marška, nuo jūros padvelks žvarbūs šiaurės krypties vėjai, „Skrajojančio olando“ dekoracijos pakils į orą, o silpnesnių nervų žiūrovai gali išsilakstyti.
S.Šimkūnaitė jau įvertinusi pačius blogiausius scenarijus: „Gero oro neužsakysi, tikiuosi, kad uraganas neatslinks. Galvojame, kaip apsisaugoti nuo gamtos išdaigų. Jeigu krapnos tiktai lietus, atlikėjai kaip nors prisitaikys, žiūrovai šilčiau apsirengs, prisidengs skėčiais.“
Scenovaizdžiui tiktų vėjo gūsiai
Prieš premjerą po atviru dangumi bene labiausiai jaudinasi KVMT simfoninio orkestro muzikantai ir dainininkai – kas žino, kaip laivu vaiduokliu paverstoje atviroje elingo erdvėje, tarp ažūrinių dekoracijų, skambės styginiai ir pučiamieji instrumentai, vokalistų balsai.
Spektaklio kūrėjai publikai žada intrigą – šalia Kruizinių laivų terminalo stūksančiame, vėjų kiauriai košiamame statinyje jie išvys nemažai specialiųjų efektų, ore tarp didžiulių metalo konstrukcijų pakibusių kinetinių objektų.
„Vėjas ir lietus tiktų pastatymui – tada senoji jūrininkų legenda apie Skrajojantį olandą nuskambėtų dar įtaigiau“, - apie scenovaizdį, sustiprintą ir natūraliais gamtos efektais, ko gero, slapčia svajojo S.Šimkūnaitė.
Galvos skausmas uostamiesčiui
Klaipėdos piliavietės pašonėje daug metų dunksantis didžiulis aprūdijęs, akį rėžiantis elingas – valstybės saugomas objektas. Šį neprižiūrimą ir niekam nereikalingą griozdą jau seniai siūloma kaip nors pritaikyti visuomeninėms reikmėms, tačiau kol kas vežimas iš vietos nepajuda.
Maždaug šešių aukštų namui prilygstantis vokiško metalo konstrukcijų darinys šalia Kruizinių laivų terminalo užima nemenką uosto plotą, o ten kiekviena žemės pėda – aukso vertės. Pastaruoju metu apleistas ir beveik nenaudojams elingas stogu neuždengtas.
Tarpukariu statytas ir nebaigtas įrenginys tokioje erdvėje – galvos skausmas klaipėdiečiams. Paveldosaugininkai neleidžia griauti istorinio statinio, o kaip jį atnaujinti, pertvarkyti, kad dar pasitarnautų, niekas dorai nežino.
Metalo griaučiai stebina ir glumina
Sovietmečiu, kai Klaipėdos piliavietės teritorijoje veikė žvejybos laivų remonto įmonė, aprūdijusių metalo sijų niekas net ir pastebėdavo – miestiečiai tais laikais negalėdavo įžengti į uždarą jūrų uosto zoną.
Dabar remontininkai dalį savo verslo jau perkėlė į kitą vietą, kai kurie piliavietės teritoriją užgriozdinę senieji cechai nugriauti, planuojami nauji statiniai, bet didžiuoju vadinamo elingo griaučių niekas nepajudino.
Net miesto senbuviai gūžčioja pečiais – kodėl ten, kur nuolat vaikštinėja žmonės, lankosi turistai iš užsienio, kur vyksta džiazo festivaliai, karių paradai, vis dar kiurkso neaiškios kilmės ir paskirties metalo laužynas.
Ne griozdas, o praeities atspindys
Didžiajame elinge kadaise buvo statomi ir remontuojami įvairūs, net labai dideli prekybos laivai. Aprūdiję įrenginiai primena šalia Danės žiočių tarpukariu veikusią vokiečio verslininko Pauliaus Lindenau laivų statyklą (1919–1944 m.).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, frontui priartėjus prie Mėmelio, kai buvo evakuojami gyventojai, P.Lindenau savo versą, net įrenginius dar spėjo išplukdyt į Hamburgą, bet elingo pasiimti ir perkelti į Vokietiją jis negalėjo.
Ne visi žino klaipėdiečiai, o ką jau kalbėti apie svečius, žino, kad geležies sijų raizgalynė yra valstybės saugomas technikos paminklas. Kituose Baltijos regiono uostamiesčiuose tokių senienų su žiburiu neatrasi.
Įdomios vizijos neįgyvendinamos
Klaipėdos savivaldybės Jūrinės kultūros koordinacinė taryba, užsimojusi paminėti senosios laivų statyklos šimtmetį, visuomenei plačiau pristatė prie piliavietės išlikusį jūrų paveldą, surengė mokslinę konferenciją.
Kultūros entuziastai apleistame elinge siūlo įrengti šiuolaikišką pramogų areną, kino salę, kūrybos dirbtuves, pritaikyti jį šventėms, spektakliams, švietėjiškiems renginiams, istorinių laivų liekanoms eksponuoti.
Kol kas tai – tik ore sklandančios, konkrečiais projektais, investicijomis ir sprendimais nepagrįstos konversijos vizijos. Architektai labiau žvalgosi į aplinkines dar labiau apleistas uosto teritorijas šalia senamiesčio.
Svarstyta galimybė šalinti elingo griaučius, palikus kelias įdomesnes metalo konstrukcijas. Kai jis buvo įtrauktas į valstybės saugomų technikos paveldo vertybių sąrašą, demontavimo grėsmė išnyko.
Saugotina vertybė ar svetimkūnis?
Tiksliai nežinoma, kada prie Kuršių marių atsidaro šis elingas. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad jis išdygo dar 1888 metais. Tačiau yra žinių, kad dabartinį pavidalą statinys įgijo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, nespėta uždengti tik stogo.
Tarpukariu joks šuva nesulojo, kai P.Lidenau savo cechus statė istorinėje vietoje – šalia Mėmelburgo kryžiuočių pilies griuvėsių. Sovietmečiu piliavietę toliau naikino kiti vokiečio verslą šioje vietoje tęsę laivų remontininkai.
Jeigu dabar koks nors verslininkas, kaip P.Lindenau, sumanytų laivus remontuoti šalia teutonų pilies griuvėsių išlikusių bastionų, fosų ir požeminių kazematų, paveldosaugos talibai tokiam narsuoliui iškart šertų per nagus.
Tokia įžūli verslo struktūrų invazija į istorinę Klaipėdos pilies teritoriją, pasak jų, prilygtų šizofreniškai idėjai šiuolaikiškais pramogų ir prekybos centrais susagstyti Šventaragio slėnį Gedimino pilies pašonėje.
Miesto širdyje – aprūdijusios sijos
Jeigu elingas iš tikrųjų toks vertingas valstybinės reikšmės paveldo objektas, kodėl miesto valdžia snaudžia, nerodo nė menkausio noro ir pastangų jį sutvarkyti, pritaikyti kultūrai, kaip tai buvo padaryta dar sovietmečiu sename Kopgalio forte įkūrus Lietuvos jūrų muziejų, kodėl atsainiai vertinamos entuziastų iniciatyvos?
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio atstovas Laisvūnas Kavaliauskas kategoriškai neigia skeptikų kalbas, jog elingas esąs tik senas griozdas, metalo krūva, vizualinės uosto taršos objektas, kurį, kaip piktybinį auglį, reikėtų kuo greičiau pašalinti iš miesto širdimi vadinamos piliavietės erdvių.
"Man liežuvis neapsiverstų elingą vadinti "nereikalingu griozdu". Tokio unikumo jau niekur neatrasime. Kažkada pats smarkiai prisidėjau, kad jis būtų įtrauktas į technikos paminklų sąrašą", – kalbėjo paveldosaugininkas.
Viduramžius menanti Klaipėdos piliavietė dabar atkuriama, pritaikoma visuomenės poreikiams, o ką daryti su reikšmingoje erdvėje stūksančiais metalo sijų griaučiais, iki šiol taip ir neaišku.
Kada bjaurus ančiukas virs gulbe?
Paveldosaugininkai kalba įstatymų paragrafais, tikisi, jog valdžia arba kas nors, nuo ko priklauso konkretūs potvarkiai ir sprendimai, kada nors atsipeikės - veidu pasisuks į uoste išlikusį jūrų kultūros paveldą.
Visuomenininkai pateikė idėjų, kaip atgaivinti elingą, pritaikyti jį kultūros renginiams, pažintiniam turizmui.
"Jeigu kyla neaiškumų dėl senųjų statinių šiuolaikiniame kontekste vertės, reikia tartis, tęsti diskusijas, o ne kviesti buldozerius, galvoti apie metalo laužynus“, - į elingo ateitį optimistiškai žvelgė L.Kavaliauskas.
Kiek dar reikės laukti, kol rūdžių ėdamas statinys iš Klaipėdos piliavietės aplinką darkančio bjauraus ančiuko pavirs gražuoliu gulbinu? To joks paminklosaugininkas negali pasakyti.
Siekia įdarbinti nykstantį paveldą
Lietuvos laivų statybos ir remonto įmonių asociacijos (LLSRA) vadovas Vytautas Čepys įsitikinęs, kad senasis elingas kada nors bus prikeltas naujam gyvenimui: „Gerai, kad jo nenugriovė. Tai itin svarbus miesto jūrinės panoramos akcentas – primena, kad Klaipėda nuo seniausių laikų susieta su atvirais vandenimis ir laivais“.
Statinio būklę neblogai ištyrinėjęs V.Čepys nemano, kad senovinėmis kniedėmis sutvirtintos elingo sijos jau taip sutrešo, kad keltų grėsmę žmonėms, neišlaikytų kelių ant jų pakibusių baleto artistų ar vokalistų.
„Specialistai viską žino geriau, jie turėtų įvertinti korozijos pažeisto metalo atsparumą. Tai bendra elingo savininkų ir čia vykstančių meno renginių organizatorių atsakomybė“, – kalbėjo LLSRA vadovas.
Vasarą elingo viduje vyksta koncertai. Tačiau operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas tokioje erdvėje – pirmasis rimtesnis bandymas ne žodžiais, o darbais „įveiklinti“ apleistą technikos paveldą piliavietės pašonėje.
Spektaklis virpins jūrininkų sielas
V.Čepys neabejojo, kad R.Wagnerio veikalo pastatymas sudomins publiką: „Koks laivavedys nėra girdėjęs šiurpios legendos apie „Skrajojantį olandą“? Daug jūrininkų, uosto darbuotojų tikrai ateis į šį spektaklį. Šiuo atveju svarbiausia - ne oro temperatūra lauke, debesys, o pozityvus žiūrovų nusiteikimas.“
Veiksmo arena pasirinkę garsiausiu uosto vaiduokliu virtusį elingą kūrėjai, buvusio jūrininko V.Čepio nuomone, neprašovė: „Puikiausia vieta gamtos šėlsmo ir žmogiškųjų aistrų persmelktam spektakliui. R.Wagnerio siela, manau, bus patenkinta. Juk ir jis pats patyrė Baltijos rūstybę, kai iš Rygos per audrą plaukė burlaiviu“.
Ne tik laivų statytojai, uostininkai, jūrininkai, bet ir daugelis kitų klaipėdiečių jau laukia, kada Klaipėdos muzikinio teatro scenoje sužibės įstabus, viso pasaulio melomanus žavintis R.Wagnerio kūrybos šedevras.
„Skrajojančio olando“ premjera industrinėje uosto erdvėje rugpjūčio 1-ają atvers KVMT organizuojamo tradicinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginių programą.
