Šį šeštadienį klaipėdiečiai pakvies operos mėgėjus į etapinę premjerą – vokiečių kompozitoriaus R.Wagnerio „Skrajojantį olandą“.
Veikalas pradės tradicinį uostamiesčio festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Pasaulinio šedevro, kuriame žmogiškosios aistros susipina su gamtos stichija, veiksmas rutuliosis neįprastoje erdvėje – senoje laivų statykloje.
„Tikroviška dekoracija tapęs elingas – iššūkis „Skrajojančio olando“ kūrėjams. Projekte dalyvaus vertikalaus šokio kūrėjai, industrinėse erdvėse jau surengę ne vieną spektaklį“, – intriguojantį reginį žadėjo KVMT vadovė Laima Vilimienė.
Įkvėpė vaiduoklių laivas
Klaipėdos muzikinis teatras į pastatymą neįprastoje erdvėje įtraukė žinomus operos solistus, išplėtė orkestrą.
Spektaklį režisuoja Dalius Abaris, jau įrodęs gebėjimus suvaldyti panašius renginius nacionalinėse erdvėse.
„Ši opera – milžiniškas išbandymas. Masinių renginių režisūra skiriasi nuo spektaklių. Atėjau su patirtimi papildyti operą tuo, kas galbūt neįprasta teatrams. Iš manęs tikimasi daugiau nei pastatymas standartinės scenos dėžutėje“, – dalijosi mintimis D.Abaris.
Mat kas pateisintina teatrų scenose, didžiulėje elingo erdvėje būtų nepastebima. Kūrėjams čia atsiveria plačios galimybės improvizuoti, pasitelkti į pagalbą įvairias technologijas.
D.Abaris neslėpė, jog jį labiausiai kaitino legenda apie užkeiktą, po jūras besiblaškančią vaiduoklišką burlaivio įgulą: „Siekiau operos siužetą paversti labiau žemišku, priartintu prie erdvės ir laiko, sukurti įspūdingą reginį. Elingas – veiksmo šerdis ir pagrindinis atlikėjas.“
„Spektaklyje bus tikras laivas. Priversime jį judėti, o kaip ir kur, pamatys tik premjeros žiūrovai“, – atskleidė operos scenografė Sigita Šimkūnaitė.
Skambės bet kokiu oru
Kai kurios „Skrajojančio olando“ scenos bus vaidinamos elingo viršuje – maždaug 17 metrų aukštyje. Be abejo, pasirūpinta ir saugos diržais. Viduje bus sumontuoti specialūs ekranai, kad atlikėjai ir žiūrovai matytų dirigento mostus.
„Kuriame didelę įvairiausių vaizdinių kakofoniją – dekoracijose bus galima įžvelgti laivą, triumą, doką, netgi konteinerių terminalą“, – vardijo D.Abaris.
Scenas dekoracijų erdvėje pagyvins kylantys ir besileidžiantys objektai, bus ir vandens, bet žiūrovai nesušlaps. Dirigento partitūros, muzikantų natos, instrumentai esą irgi bus apsaugoti. Kai kurie personažai patys valdys šviesos įrangą.
Kūrėjai teigia pasirūpinę, kad opera nuskambėtų bet kokiomis oro sąlygomis: solistai dainuos su dvigubos apsaugos mikrofonais, muzikantus ir choristus nuo vėjo gūsių ir kritulių saugos drėgmei atsparūs štorminiai darbužiai, be to, suprojektuoti itin tvirti dekoracijų pastoliai.
Saugiausiai jausis orkestrantai – jie vieninteliai gros po stogu. Solistams teko treniruotis, įgyti alpinizmo įgūdžių, nes dainuos atskirti keliasdešimties metrų, nematydami spektaklio dirigento Modesto Pitrėno.
Žiūrovai matys kiek sutrumpintą, maždaug pusantros valandos trukmės, elingui pritaikytą „Skrajojančio olando“ versiją.
Jūra žavi ir solistą
Operos bosas Almas Švilpa, kuriam patikėtas vaiduoklių laivo kapitono Olando vaidmuo, jau yra dainavęs dešimtyje „Skrajojančio olando“ versijų Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lietuvoje.
„Ši premjera – išskirtinė. R.Wagnerio opera nedažnai skamba po atviru dangumi.
Vokiečiai kartą ją atliko senovinio burlaivio fone, o Paryžiuje dainavau scenoje, iki kelių pripildytoje vandens. Šis spektaklis buvo transliuojamas į kitus miestus“, – pasakojo A.Švilpa.
Visų R.Wagnerio operų partijos sudėtingos, joms reikia dvigubai, o kartais net trigubai daugiau muzikantų. Anksčiau pagrindinių personažų kūrėjai būdavo solidžios kūno kompleksijos scenos sunkiasvoriai.
„Šiose operose geriausiai dainuoja pusamžiai solistai, – aš jau beveik priartėjau prie tokios ribos“, – neslėpė A.Švilpa.
Jam Olandas – vienas mėgstamiausių vaidmenų. Jūrai neabejingas artistas ir pats yra diplomuotas laivavedys – Klaipėdos Pilies uostelyje laiko savo greitaeigį amerikietišką motorinį katerį „Figaro“. Vaiduoklių laivo kapitono mylimosios Zentos vaidmenį uostamiesčio premjeroje atliks sopranas Sandra Janušaitė.
Metalo griaučiai glumina
R.Wagnerio operos pastatymas amžinuoju piliavietės panoramos vaiduokliu tapusiame elinge – bene pirmoji rimtesnė pastanga įveiklinti begėdiškai apleistą, valstybės neva saugomą jūrų kultūros paveldą.
Teatralų nužiūrėtas laivų elingas šalia piliavietės – dar tarpukariu pradėtas montuoti ir nebaigtas statinys.
Vokietis verslininkas Paulius Lindenau čia pirmasis kadaise ėmėsi statyti didelius metalinius garlaivius.
Iki šių dienų įmonės teritorijoje išliko šešių aukštų pastatui prilygstantis aprūdijusių geležies konstrukcijų statinys – saugoma jūrų kultūros paveldo vertybė.
Šį nemenką uosto plotą užimantį, apleistą griozdą siūloma pritaikyti visuomenės reikmėms, tačiau vežimas iš vietos nejuda.
Sovietmečiu, kai Klaipėdos piliavietėje dar veikė žvejybos laivų remonto įmonė, aprūdijusių metalo konstrukcijų raizgalynės niekas net nepastebėdavo, nes žmonėms tada buvo uždrausta įžengti į jūrų uostą.
Laivų remontininkai dalį savo verslų jau perkėlė kitur, kai kurie piliavietės prieigas užgriozdinę statiniai nuversti, planuojami nauji, bet paveldosaugininkų didžiuoju elingu skambiai pavadinti metalo griaučiai – tabu.
Kultūros paveldo departamento atstovui Laisvūnui Kavaliauskui liežuvis neapsiverčia elingą vadinti nereikalingu griozdu: „Tai unikumas, tokio jau niekur neatrasi.“
Kruiziniais laivais atplaukiantys turistai, buriuotojai stebisi, kad prestižinėje erdvėje, kur nuolat vaikštinėja žmonės, vyksta džiazo muzikos festivaliai, įvairūs paradai, vis dar kiurkso neaiškios paskirties laužynas.
Krantinėse tyko pavojai
„Skrajojančio olando“ kūrėjams patariama įvertinti korozijos pažeistų elingo sijų atsparumą, įsitikinti, ar tokiame statinyje visi atlikėjai ir žiūrovai gali jaustis saugiai.
Tai ne tušti žodžiai – Klaipėdos uosto krovos įmonių krantinėse seni ir neprižiūrimi kranai kartais nuvirsta ant bėgių, neišvengta ir aukų.
Klaipėdos piliavietė dabar atkuriama ir pritaikoma visuomenės poreikiams, bet architektus labiau domina aplinkinės teritorijos, o ne metalo griaučiai.
Kol kas ore sklando konkrečiais projektais, sprendimais, finansiniais ištekliais nepagrįstos senojo elingo konversijos vizijos. Paveldosaugininkai neleidžia jo nušluoti nuo žemės, o kaip atnaujinti, pertvarkyti, kad seniena dar praverstų, niekas nežino.
Praeičiai neabejingi uostininkai irgi nesiūlo griauti elingo. Tarp jų ir Lietuvos laivų statybos ir remonto įmonių asociacijos vadovas Viktoras Čepys.
„Koks laivavedys nėra girdėjęs legendos apie „Skrajojantį olandą“. Jūrininkai ateis į šį spektaklį. Svarbiausia ne orai, o nusiteikimas. R.Wagnerio opera taps skambiu festivalio akordu“, – įsitikinęs V.Čepys.
„Skrajojantį olandą“ į elingą atplukdę teatralai, jo nuomone, neprašovė: „Puikiausia vieta vaiduokliams, jūros dvasioms. Kompozitoriaus ryšiai su Baltija ir Klaipėda nekelia abejonių, jo siela tikrai bus patenkinta.“
Žiūrovų su skėčiais neįleis
Kūrėjai jau išbandė elingo erdves ir ten patyrė pirmąjį gamtos krikštą – purškiant lietui repeticiją teko nutraukti pusvalandžiui.
Tačiau muzikantų strykai nesumirko, geležinės sijos virš galvų nebraškėjo, rūdys iš viršaus nekrito.
Idėjos sumanytoja L.Vilimienė nusiteikusi optimistiškai: „Spektaklis įvyks bet kokiomis oro sąlygomis, publikos prašome pasirūpinti neperšlampama apranga. Žiūrovai su skėčiais į elingą nebus įleidžiami.“
Išskirtinį, tik kartą industrinėje erdvėje rodomą spektaklį stebės apie tūkstantį žiūrovų – visi bilietai jau parduoti.
Kas jo neišvys, vėliau galės stebėti televizijos įrašą.
Kūrėjai neatmeta tikimybės, kad R.Wagnerio opera kada nors vėl atgis senojo elingo erdvėje, bet tai – ne šios dienos, o tolimesnės ateities planai.
Savo kailiu patyrė stichijų šėlsmą
„Skrajojantis olandas“ Klaipėdoje pirmąkart nuskambėjo prieš šimtmetį – XVIII a. pabaigoje atidarytame vokiškame Mėmelio dramos teatre.
Mėmelis neatsitiktinai pastebėjo R.Wagnerio veikalą. Šiame atokiausiame Rytprūsių provincijos užkampyje ambicingasis vokiečių muzikos genijus žengė pirmuosius savo karjeros žingsnius. Tuometis Karaliaučiaus teatro antrasis kapelmeisteris R.Wagneris 1836 metais atvyko į Mėmelį ir vieną sezoną dirigavo čia spektaklius.
Senojo Mėmelio publikai jaunas kompozitorius patiko, bet pats R.Wagneris šiuo savo karjeros vingiu nė kiek nesižavėjo. Bėgdamas nuo kreditorių maestro iš provincialaus Mėmelio persikėlė gyventi į Rygą, o iš ten buvo priverstas nuo jų sprukti į Angliją.
Per Baltiją burlaiviu plaukusį R.Wagnerį užklupo smarki audra. Kelionė vietoj žadėtos savaitės truko visą mėnesį. Jūrligės iškankintas dirigentas keikė tą dieną, kai sėdo į laivą. Tačiau gali būti, kad būtent jūroje šėlstant gamtos stichijoms R.Wagneris išgirdo legendą apie laivą vaiduoklį – „Skrajojantį olandą“.
Kompozitorius savo laiškuose prisimena sunkią kelionę ir prietaringus jūrininkus. Gal tada jam ir kilo operos „Skrajojantis olandas“ idėja?
