Veiksmas vyksta vienoje iš tipinių Maskvos policijos nuovadų. Sulaikytasis laukia įprastos procedūros – ne itin mandagios, švelniai tariant, kiek šiurkščios apklausos ir paaiškinimo, kuo prasikalto. Staiga tardymas virsta intelektualia paskaita, kurią veda pareigūnai, puikiai išmanantys struktūralizmą ir žinantys industrial muzikos dievukus „Einsturzende Neubauten“.
Apie tai – „Žmoguje iš Podolsko“, pastatytame pagal rusų rašytojo Dmitrijaus Danilovo pjesę, tapusią tikra bomba Rusijoje ir vis dažniau atrandama Vakarų Europos scenose.
„Šiandien švelnioji propaganda skleidžiasi per kūrybingumą, o nuomonės formuojasi per aukščiausio lygio televizijos šou, debatus. Niekas primygtinai net neperša vienos tiesos. Tiesiog pasitelkiant visą įmanomą sofistinę argumentaciją kuriama ta tikrovė, kokią norima turėti.
Norima tikrovė kuriama per gražųjį paviršių ir besąlygišką pozityvizmą – šou, intelektualinius žaidimus, aukštąją teatro kultūrą, šiuolaikinį meną. Na, ir žinoma visus užburiančią profesionalią TV.
Tokiai švelniai propagandai sunku priešintis ir lengva prarasti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tikrovę iš didžiosios raidės, kuri yra suformuota už tave.
„Žmogaus iš Podolsko“ situacija – tai paprastas įvykis paprastoje policijos nuovadoje. Nieko ypatingo neįvyksta – tik staiga atskleidžiamas kaip „Matricos“ filme tikrovės netikrumas, nelaisvės narvas, kuris visiems atrodė kaip beribės laisvės visata.
Šią pjesę stačiau Lietuvoje, nors ji ir turi daug tik Rusijai būdingų ypatumų, bet vis dėlto panaši matrica veikia ir čia – mes dažnai patys norimus dalykus, apgaudinėdami save ir kitus, įprasminame kaip esamus. To labai daug ir mūsų politikoje, mūsų tiek dabarties, tiek praeities suvokime – tad neišvengiamai ir mūsų dabar kuriamoje ateityje“, – teigė režisierius O.Koršunovas.
Spektaklyje tarsi „įsijungia“ antroji realybė, kurioje policijos pareigūnai uoliai rūpinasi piliečių išprusimu.
Nikolajus, sulaikytas Podolsko, esančio netoli Maskvos, gyventojas, laukia paaiškinimo, kodėl jis čia atsidūrė. Tačiau įprasta apklausa virsta asmeniniu ir intelektualiniu teroru, kuris pasirodo esąs baismesnis už bet kokius moralinius ir fizinius pažeminimus.
Nikolajus visiškai nepastebi pilkomis blokinėmis „chruščiovkėmis“ apstatyto Podolsko, bet dievina Amsterdamą. Tai nauja žiaurumo forma, privertusi Nikolajų atkreipti dėmesį į jį supančią tikrovę ir pamėginti pamilti gimtąjį Podolską, kad ir koks jis būtų, palyginti su laisvu Amsterdamu.
O.Koršunovo „Žmogus iš Podolsko“ paliko itin didelį įspūdį žurnalistui, laidų vedėjui, rašytojui Andriui Tapinui. „Labai rekomenduoju“, – toks buvo A.Tapino verdiktas pasibaigus spektakliui.
„Pusantros valandos pralekia žaibiškai. Per jas ne tik juokiesi, bet ir kraupsti, sėdi sustingęs, galvoje dėlioji skirtingas tolesnio veiksmo interpretacijas ir kraipai galvą, kai jos nepasitvirtina. […]
Dar nejaukiau suprasti, kad žiūri į realią šiuolaikinės Rusijos visuomenės smegenų plovimo alegoriją, tik policininkų funkcijas ten atlieka visur esantys federaliniai propagandos TV kanalai.
Kam mums tave mušti, kai galima praplauti smegenis ir įrodyti, kad Podolskas ne ką prastesnis už Amsterdamą. Jis tiesiog kitoks. Ir kam keliauti į tą supuvusią Europą, kai ne prastesnių vaizdų gali prisižiūrėti važiuodamas elektrinius traukiniu iš Podolsko į Maskvą. […]
Bet ar tik Rusiją galime įžvelgti spektaklyje? Juk ir mes patys savo šalyje norėtume konstruoti absoliutaus pozityvo tikrovę su gražiausiomis merginomis, skaniausiu alumi ir neribotomis galimybėmis. Seniai karo nebuvo, ar ne?“ – po „Žmogaus iš Podolsko“ rašė A.Tapinas.
Spektaklyje vaidmenis kuria ne tik teatre, bet ir kine bei televizijoje matyti aktoriai. Pagrindinį Žmogaus iš Podolsko vaidmenį atlieka Šarūnas Zenkevičius. Pirmojo policininko – Marius Repšys. Policijos viršininkės – Toma Vaškevičiūtė. Žmogaus iš Mytiščių – Marius Čižauskas. Antrojo policininko – Rytis Saladžius.
D.Danilovo „Žmogus iš Podolsko“ (rež. O.Koršunovas). Birželio 22, 23 d. 19 val. 30 min. Palanga, kultūros baras „Kablys + Jūra“ (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13).
