Triskart dėl pandemijos nukeltas koncertas pagaliau sukvies publiką į Nacionalinę filharmoniją.
Kaip tik prieš šios Ludwigo van Beethoveno 250-mečiui skirtos programos repeticijas 2020-ųjų pavasarį Italijoje gyvenantį LKO meno vadovą S.Krylovą Vilniuje įkalino pandemija – čia jis praleido ne vieną mėnesį grodamas, studijuodamas simfonines partitūras ir sportuodamas. Kartą net surengė solinį koncertą iš Filharmonijos balkono gyvos muzikos pasiilgusiai publikai.
„Tada turėjau daug laiko sau, nes paprastai nuolat važinėju, dalyvauju repeticijose tai vienur, tai kitur: mano gyvenimas – tikras beprotnamis“, – ne tik niūriomis spalvomis praeitimi tapusį slogų laikotarpį piešė menininkas, pakalbintas prieš koncertą.
Tomis dienomis Vilnius jam tapo dar artimesnis, o per 13 vadovavimo LKO metų tapo tikrais namais, nes ir kolegos maestro visada nekantriai laukia, o publika jo neišleidžia iš scenos be kelių bisų.
Mokosi diriguodamas
Paklaustas, ar LKO per tą laiką pasikeitė, maestro buvo diplomatiškas. „Norėčiau pasakyti, kad pasikeitė į gerąją pusę, bet jis ir iki tol buvo nuostabus. Esu laimingas, kad galiu diriguoti tokiam geram kolektyvui.
Aišku, orkestras, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, negali nesikeisti – jis išgyvena įvairių nuotaikų, patiria įvykių: kai kurių žmonių su mumis jau nėra, užtat turime perspektyvaus jaunimo. Aš orkestru patenkintas, jis – puikios formos“, – dėstė S.Krylovas.
Per 13 metų jo paties karjeroje svarbių pokyčių įvyko, galima sakyti, ir LKO dėka. 2008-ųjų žiemą atvykęs dirbti į Lietuvą jis dar nelaikė savęs dirigentu, o pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina pasaulio scenose abiem amplua.
„Aš nevaikščiojau pas profesorius mokytis diriguoti – lavinau įgūdžius praktiškai.
Kai kurie rimtus mokslus baigę dirigentai retai stovi ant dirigento podiumo, o aš galiu pasigirti: sukaupiau scenoje jau svarią dirigavimo patirtį ir toliau tobulinu savo techniką, saviraišką per gestus.
Man tai sekasi ir labai patinka, Tačiau dar turiu be galo daug dirbti, kad eičiau pirmyn“, – kalbėjo S.Krylovas.
Laukia sunkus iššūkis
Neseniai maestro gastroliavo su LKO Siono festivalyje Šveicarijoje, kur dirigavo šiam orkestrui Tiboro Vargos smuikininkų konkurso finale. Ypatinga patirtis smuikininkui buvo ir pasirodymas su Toskanos simfoniniu orkestru, kai simfoniniame vakare jis pirmą sykį ir griežė, ir dirigavo Piotro Čaikovskio Koncertą smuikui.
Tačiau dar didesnis iššūkis S.Krylovo laukia netrukus Niccolo Paganini smuikininkų konkurse Genujoje, į kurį jis pakviestas vadovauti vertinimo komisijai. Konkurso finale pats žiuri pirmininkas stos ir prie dirigento pulto – tokio eksperimento šio garsaus renginio istorijoje dar nebuvo!
Kaip dirigentas, ne kaip solistas S.Krylovas šį mėnesį vyks ir į festivalį Jekaterinburge, kur diriguos Rusijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. „Man tai didelė garbė ir mano, kaip dirigento, sugebėjimų patvirtinimas“, – džiaugėsi maestro.
Namuose beveik nebūna
„Galimybė stoti prieš orkestrą ir perteikti savo muzikos idėjas – didžiulė privilegija, atverianti dirigentui beribį muzikos vandenyną. Mano noras diriguoti buvo visiškai natūralus dėl galimybės praplėsti repertuarą.
Aišku, dirigento profesija yra labai sudėtinga, ne mažiau sunki negu smuikininko. Ji reikalauja daugybės laiko, kurio paprastai turiu labai mažai. Namuose beveik nebūnu, kūrinių mokausi daugiausia viešbučiuose, o tai yra ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas“, – atviravo menininkas.
Vis dėlto atokvėpio valandėlių pasitaiko ir S.Krylovo gyvenime – gyvas jis ne tik muzika. „Domiuosi daug kuo. Nors ir neatrodau labai sportiškas, man patinka sportas, ypač – vandens: mėgstu slidinėti vandens slidėmis, buriuoti, nardyti.
Per atostogas stengiuosi išvažiuoti prie jūros, mėgstu ilsėtis Graikijos salose“, – pasakojo menininkas.
Renka tėvo gamybos smuikus
S.Krylovas griežia specialiai jam tėvo 1994-aisiais pagamintu smuiku.
Jo šviesaus atminimo tėvas Aleksandras Krylovas buvo pirmasis smuikų meistras iš Sovietų Sąjungos, amato paslaptis perėmęs iš Kremonos, garsėjančios šimtametėmis instrumentų gamybos tradicijomis, meistrų.
Savo svajonę dirbti Kremonoje jis taip pat įgyvendino – 1989-aisiais su šeima apsigyveno šiame Italijos mieste ir tapo pasaulyje žinomu smuikų meistru.
A.Krylovo instrumentai pasklidę po įvairias šalis ir žemynus. Sūnus siekia bent dalį jų susigrąžinti: kai tik koks pasirodo prekyboje, stengiasi jį nupirkti, bet tai pasitaiko labai retai.
Šiuo metu S.Krylovo kolekcijoje – keturi tėvo smuikai.
