Kartą man Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas pasakė: „Daryk glitch‘ą, paeis.“ Ir parodė Ryoji Ikeda kūrinį „data.matrix“ (2005). Klausydamasis Alva Noto kocerto pradžios supratau, kad jis buvo teisus: tai buvo tikrai panašu į „data.matrix“.
Galbūt tai nėra joks atsitiktinumas, nes abu kompozitoriai yra groję kartu. Be to, juos galima priskirti tai pačiai muzikinei kartai, kuri intensyviai reiškiasi tranzitinėje teritorijoje tarp muzikos, vizualiojo meno ir mokslo. Nors tiek Ryoji Ikeda kompozicijos, tiek Alva Noto koncerto vien į glitch žanrą negalėčiau sutalpinti, ypač pastarojo.
Nors koncertas ir prasidėjo su triukšminės kilmės karpytais garsais, kurie veikė ir kaip perkusija, ir kaip melodiniai elementai, glitch‘u to nelabai galima apibūdinti, nes Alva Noto pasirodyme jautėsi daug daugiau žanrinių įtakų.
Panašios, kaip koncerte atliktos muzikos, skambesys yra vystomas jau daugelį metų, tačiau Alva Noto sugeba jį pateikti meistriškai naujai, pasitelkdamas garso dizaino subtilybes ir stilistinius sprendimus.
Kalbant apie garso dizainą ir garso skambesį, koncertas skambėjo neįtikėtinai gerai, tai ir didelis koncertą įgarsinusios komandos nuopelnas. Nors garsai ir buvo triukšminės kilmės, jie nebuvo rėžiantys ausį. Muzika buvo pakankamai garsi, kad būtų juntama net kūnų, bet galėjai atskirti ir subtilesnius niuansus.
Manau, elektroninės muzikos koncertuose tai yra labai svarbu, nes muzikos žanras diktuoja ir jos garsumą, o Alva Noto koncerte buvo pasiekta tobula sakmbesio kokybė, tinkama ir klausymui, ir šokiui.
Nors didžioji dalis publikos sėdėjo, kai Alva Noto klausytojus užliejo gan griežtais, vokiškais ritmais, dalis pakilo šokti. Iš tiesų galima buvo pasijusti lyg kokiame nors Berlyno klube, o kai įsijungė sintezuotas garsas, primenantis bosinio būgno skambesį, buvo sunku susilaikyti nešokus.
Kurį laiką buvo girdimi daugiausiai abstraktūs garsai, kuriuos labiau priskirčiau perkusijai: sintezuoti traškėjimai, pypsėjimai ir pan., kurie buvo lipdomi ant bosinio būgno pagrindo ir boso partijų. Tačiau koncerto eigoje atsirado daugiau melodinių elementų, kurie sąskambiais priminė efektuotas gitaras ir nukėlė į kiek ankstesnę vokiškosios elektronikos erą, paveiktą Krautrock žanro.
Nors perkusinio triukšmo garsai skambėjo beveik viso koncerto eigoje, jie lipdėsi ir niveliavosi tarp techno ritmų, ir tekstūriškai turtingų ilgų harmoninių ir melodinių sąskambių.
Dauguma garsų buvo sintezuoti, tačiau jie skambėjo labai „gyvai“ ir organiškai ir dėl garsinės tekstūros kiekio ir dėl jų kūrybingos dėlionės kompozicijoje. Kūriniai buvo gana ilgi, tačiau Alva Noto meistriškai jautė publiką – kada tam tikro garsinio peizažo jau yra pakankama, o kada jį reikia pratęsti.
Vizualizacijų autorius Ken Niibori puikiai susitapatino su Carsten Nicolai muzika ir ją papildė. Negalėčiau pasakyti, kad vizualizacijos patraukė mano dėmesį labiau nei muzika, tačiau be jų koncertas tikrai nebūtų buvęs toks įspūdingas.
Jos puikiai atspindėjo karpytus, spragsinčius garsus, bet ir labai gerai perteikė muzikos pulsaciją. Gal tai tik įrodymas, kad genialumas slypi paprastume. Ken Niibori neužgožė Alva Noto muzikos ir galų gale žiūrovai gavo puikų garso ir vaizdo mišinį.
Vis dėlto susimąsčiau, ar tokio pobūdžio koncertams reikalingos sėdimos vietos? Galbūt geriau būtų leisti žmonėms judėti saėje, klausytis muzikos iš skirtingų vietų, šokti? Kad ir kaip būtų, aktualios muzikos festivalis „Gaida“ elektroninės muzikos sceną atidarė galingai ir su nekantrumu lauksiu kitų festivalio koncertų. Ar rekomenduočiau šį koncertą ir šį atlikėja? Taip.
Ar jis aktualus festivalio ir šiuolaikinės muzikos kontekste? Tikrai taip.
Kiti Tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ renginiai. Spalio 23 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – Viačeslavo Ganelino ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, 21 val. Šiuolaikinio meno centre – garsios britų elektroninės muzikos grupės „Plaid“ pasirodymas „Live AV“.
