Dažniau buvo girdima B.Bartoko opera „Herzogo Mėlybarzio pilis“. Dar sovietmečiu ją ekranizavo Lietuvos televizija (dirigentas J. Aleksa, režisierė J.Janulevičiūtė, 1983 m.), įdainavo Gražina Apanavičiūtė. Operos ir baleto teatras pastatė kartu su baletu „Stebuklingas mandarinas“.
B.Bartoko „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“ paruošė Martynas Staškus, o Petras Geniušas įrašė „Valstiečių dainų“ rinkinuką. Ula Ulijona Žebriūnaitė pagrojo Koncertą altui ir orkestrui, buvo dar keletas atlikimų. Bandant ugdyti muzikinį mąstymą, B. Bartoko pjesės siūlomos naudoti pedagoginiame procese. Visko nedaug.
Pasidomėję matome vengrų kompozitoriaus Bela Bartoko (1881–1945) paveikslą: vidutinio ūgio, elegantiškas, nervingų judesių, kūnas atrodė trapus, net ligotas, gilios, ugningos akys, atrodo, pašnekovą matančios kiaurai. Lyg ir nederančiu prie išvaizdos kalbėjęs žemu balsu, su pašnekovais ir scenoje judėjo kažkaip nervingai. Ėjo kažkaip siūbuodamas į šalis, bet tvirtai ir tikslingai. Visus žavėdavo šviesi jo galva ir rami laikysena pokalbiuose.
Kas matė B.Bartoką skambinantį fortepijonu, atsiminė jo nusiteikimą – tarsi būtų šuoliui pasiruošusi pantera. Tai buvo stipri ir aistringa asmenybė, mokėjusi suvokti savo tautos raiškos kodą ir besikeičiantį pasaulį. 19 a. pabaiga – Habsburgų dinastijos pabaiga, vengrų kova už nepriklausomybę, stiprėjančios įtampos tarp valstybių, socialinės prieštaros.
Plačiau apie šią asmenybė galima pasidomėti vartant į lietuvių kalbą išverstą Jozefo Uifalušio knygą „Bela Bartokas“ (Siluetų serija).
Žemės ūkio mokyklai vadovavęs jo tėvas anksti mirė. Mama mokytoja turėjo išauginti du vaikus. Kai liguistas, tylus berniukas Bela dovanų gavo būgną, džiaugsmui nebuvo ribų ir juo pritardavo fortepijonu vaikams skambinusiai mamai. Ir atsilankydavusiems grojantiems čigonams, ir vietos muzikantams.
Nacionalinės muzikos savitas ritminis pagrindas įaugo į kraują. Ir liaudies dainų melodijos, kurias vaikas rankiojo fortepijono klaviatūroje, tapo jo esybės dalimi. Devynerių jau koncertavo viešai, atlikdamas vieną L.van Beethoveno sonatų ir savo pjesę „Dunojaus tėkmė“.
Šiandien pasaulyje vengrų muzikos gelmes aukščiausiu lygiu reprezentuoja kompozitoriai Zoltánas Kodály (sk. Koday), Bela Bartokas, Ernstas von Dohnányi (sk. Donany). Dviejų pastarųjų muziką girdėjome lapkričio 23 d. koncerte „Vengriška inspiracija“. Ją skambino talentingas jaunas pianistas Adamas Szokolay.
Atlikėjas studijavo Budapešte, pas žymųjį Peterį Serkiną Niujorke, Zalcburgo „Mozarteum“ universitete, F.Liszto akademijoje Veimare. Iš pelnytų konkursuose laurų reikšmingiausia buvo pirmoji vieta 2019 m. vykusiame Tarptautiniame B. Bartoko pianistų konkurse Budapešte.
A.Szokolay koncertas buvo vengriškos dvasios fejerija. Gal net priminė ir tokią šuoliais lekiančią aktyvią „panterą“, kuri asocijavosi su pačiu kompozitoriumi. Puiki pirštų technika, ugningas temperamentas, grožėjimasis savitais ritminiais piešiniais ir vengriškų intonacijų melodikos prisodrintomis išdailomis.
Kitas jaunas koncerto dalyvis Lorenzo Mazzola – Ferenzo Liszto konkurso Parmoje laureatas. Kaip prizą jis pelnė ir Mūzos Rubackytės kvietimą atvykti į festivalį „Paryžietiški vakarai Vilniuje“. Tai giliai mąstantis jaunuolis, klausytojus sužavėjęs susikaupimu, vidine garso poveikio jėga, savita F.Liszto muzikos traktuote.
Turėtų gailėtis tie, kurie šį festivalio koncertą praleido: koncertų salėse įsitvirtina du talentingi, saviti menininkai.
