„Kauno kantatos“ kūrėjai: „Pokalbis yra būdas neįstrigti praeityje“

„Tai bus pasakojimas, kuriame žodžiai – tik vienas iš sluoksnių“, – teigė Kaunui skirtos kantatos kūrėjai Jenny Kagan ir Philipas Milleris.

Kaunui skirtos kantatos kūrėjai J.Kagan ir Ph.Milleris.<br>G.Jovaišos nuotr.
Kaunui skirtos kantatos kūrėjai J.Kagan ir Ph.Milleris.<br>G.Jovaišos nuotr.
Vienas Kaunui skirtos kantatos kūrėjų Ph.Milleris.<br>G.Jovaišos nuotr.
Vienas Kaunui skirtos kantatos kūrėjų Ph.Milleris.<br>G.Jovaišos nuotr.
Viena Kaunui skirtos kantatos kūrėjų J.Kagan.<br>G.Jovaišos nuotr.
Viena Kaunui skirtos kantatos kūrėjų J.Kagan.<br>G.Jovaišos nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Repetuojama „Kauno kantata“.<br> J.Balašaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Aldona Tüür

Jul 18, 2022, 9:34 AM

Pokalbis su brite vizualiųjų sprendimų menininke ir Pietų Afrikos kompozitoriumi toks pat daugiasluoksnis: vienas kitą papildydami menininkai pasakoja apie „Kauno kantatos“ atsiradimą, apie kūrybinį bendradarbiavimą ir, svarbiausia, apie klausymąsi. Jis turi galią išjudinti pokytį, teigė menininkai.

Apie galimybę dirbti kartu J.Kagan ir Ph.Milleris pradėjo kalbėtis 2017-aisiais susitikę Kauno bienalėje. Šį rudenį penkerius metus brandintas projektas pasieks ir žiūrovus – rugsėjo 30 ir spalio 1-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje atlikta „Kauno kantata“ bus vienas svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Istorijų festivalio akcentų.

„Be reikalo manoma, jog klausytis sudėtingų istorijų yra tik neigiama ir skausminga patirtis. Užaugau tokioje aplinkoje, kurioje apie sunkius išgyvenimus buvo kalbama.

Pamatydamas blogiausia sykiu pamatai ir geriausia. Tai – toks požiūrio taškas, kuris, manau, galėtų būti naudingas ir Lietuvai“, – teigė J.Kagan, kurios tėvai, susipažinę Kauno gete ir iš jo stebuklingai išsigelbėję, šeimą sukūrė Didžiojoje Britanijoje.

Su abiejų menininkų darbais galima susipažinti ir kituose kontekstuose: Ph.Millerio muzika skamba M.K.Čiurlionio muziejuje eksponuojamoje Williamo Kentridge‘o parodoje, o J.Kagan instaliacija „Iš tamsos“ bus atverta rugpjūčio pradžioje.

Lietuviškų šaknų turintys J.Kagan ir Ph.Milleris kalba apie skirtingą santykį su savo senelių žeme, pokyčius, kuriuos čia pastebi bei kaip menas gali atnaujinti nutrūkusį pokalbį apie istorijos juodąsias dėmes.

– Panašu, kad Kaune lankotės ne pirmą kartą. Kas jus čia atvedė?

J.Kagan: Esu Kaune buvusi ir anksčiau, bet sąmoningai prisimenu savo pirmąjį apsilankymą čia 1991-aisiais.

Mano abu tėvai kilę iš Kauno, tebėra gyva mano mamos brolio našlė Violeta. Taigi, turiu čia giminių.

Be to, Kauno bienalės komanda (po 2017-ųjų į Kauną grįždavau kasmet) tapo mano antrąja šeima. Čia jaučiuosi kaip namie – tiek daug kartų buvau per pastaruosius metus.

Ph.Milleris: Pirmą kartą kartu su kitais Pietų Afrikos menininkais atvažiavau į Kauno bienalę 2005-aisiais. Grįžau jau 2017-aisiais. Tada ir sutikau Jenny, pradėjome kalbėtis apie galimybę dirbti kartu.

Pietų Afrikoje gyvena didelė litvakų bendruomenė – mano seneliai kilę iš Lietuvos, Šiaulių krašto. Jie paliko Lietuvą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Atvykę į Pietų Afriką jie stengėsi integruotis, apie Lietuvą niekas nekalbėjo. Taigi, skirtingai nei Jen, neturiu čia jokių giminystės ryšių. Savo santykį kuriu iš naujo.

– Kaip pasikeitėme per tą laiką, kol mus stebėjote?

J.Kagan: Sunku pasakyti, kiek pasikeitė Kaunas, o kiek – mano santykis su juo arba tai, kad aš jį vis geriau pažįstu.

Manau, kad tiek Kaunas, tiek Lietuva pasikeitė kardinaliai, ypač – jos pasakojimas apie holokaustą (kuris mane labiausiai ir domina – tiek kūryboje, tiek asmeniškai). Tas pasakojimas arba jo nebuvimas ir buvo viena priežasčių, dėl kurių mes su Philipu nusprendėme imtis šio projekto.

Prieš penkerius metus pokalbių apie holokaustą Lietuvos visuomenėje buvo labai mažai, o šiandien stebiu didžiulį pokytį – apie tai kalbama.

– Manau, kad šis pokytis nemaža dalimi susijęs ir su jūsų bei kitų menininkų darbais. Štai ir dabartinis – „Kauno kantatos“ – projektas analizuoja šią temą.

Ph.Milleris: Užtrukome, kol suformulavome kūrinio koncepciją: viena vertus, tai – pokalbis, kuris aktualus žmonėms, gyvenantiems čia; antra vertus – tai ir pokalbis tarp mūsų abiejų.

Mane labai sudomino Jen kūryba, ypač – kaip ji į savo projektus įtraukia bendruomenę.

J.Kagan: Turėjome tokių ambicijų ir Kaune.

Ph.Milleris: Deja, jas nuslopino kovidas. Vis dėlto, kai lankiausi čia per Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymą, pamačiau nemažai renginių, kurie mane įkvėpė.

Prisimenate, Laisvės alėjoje buvo dvi ar trys parduotuvių vitrinos, kuriose žmonės dainavo, o žiūrovai – šaltyje, naktį, pilną renginių – stovėjo ir klausėsi. Tada, prisimenu, pagalvojau: „Tas pokalbis jau vyksta.“

– Gal galite papasakoti plačiau apie patį „Kauno kantatos“ projektą?

Ph.Milleris: Jis prasidėjo nuo Jenny turimos dizaino koncepcijos. Tai buvo ta forma, nuo kurios atsispyręs aš pradėjau galvoti, kaip klausytojai ir žiūrovai galėtų prieiti prie tų skirtingų istorijų, patirti tą skirtingą muziką. Kaip tie balsai skambės vienoje erdvėje – ne atskirai, bet kartu?

Be to, mūsų laukė labai platus tyrimas – reikėjo rasti liudijimus žmonių, išgyvenusių visuomenę giliai palietusias traumas. Gilinomės tiek į holokaustą, tiek į sovietų vykdytas deportacijas; pastaroji tema tampa ypač aktuali dėl šiandien vykstančio karo Ukrainoje.

Tuose liudijimuose siekėme atrasti dalykus, kurie būtų ir universalūs, ir asmeniniai, specifiški. Tai – daug iššūkių reikalaujantis procesas.

Nesiekiame sureikšminti vienos kurios istorijos, norime kalbėti apie išlikimą žmogumi visų tų traumuojančių įvykių akivaizdoje.

Man artima Emanuelio Levino veidu į veidą koncepcija, ją suprantu kaip gebėjimą sutikti kito istoriją, kito liūdesį ir džiaugsmą jo nesisavinant, bet empatizuojant, susitapatinant su kito išgyvenimais.

J.Kagan: Erdvė bus suplanuota taip, kad skambanti skirtinga muzika turės tam tikrą autonomiją, bet vis dėlto ji skambės ir kartu.

„Žalgirio“ arenos centre stovės kelios scenos, žiūrovai galės judėti aplinkui – muzika skambės viduje, ir išorėje.

– Kai kalbate apie liudijimus, ar turite omenyje tekstą?

J.Kagan: Skambės žodžiai, bet aš labiau akcentuočiau muziką, kaip pasakojimą, kaip kelionę. Šiuo atveju žodžiai yra tik vienas iš sluoksnių.

Mes ilgokai diskutavome apie tai, kiek pasakojimo sudėti į savo kuriamą turinį, ir sutarėme, jog pasakojimas turėtų būti fragmentiškas, paliekant vietos auditorijai atrasti savo turinį, o ne piršti savo atsakymus.

Ph.Milleris: Skambės įrašų, kuriuose žmonės kalba, fragmentai – mes dirbome su vertėjais, kurie mums padėjo juos atrinkti, – tačiau nėra būtina įsiklausyti į žodžių prasmę. Man įdomiau kalbos, balso skambesys.

– Kiek anksčiau minėjote, jog Lietuvoje jau pradedama kalbėti apie sunkius mūsų istorijos momentus. Kam to reikia? Gal nekalbėdami apie sunkius dalykus greičiau juos pamirštume? Ir kuo čia gali padėti menas?

Ph.Milleris: Pirmiau norėčiau atsakyti į paskutinį jūsų klausimą – kuo menas gali padėti. Žinote, nesu iš tų žmonių, kurie mano, kad menas gali ką nors radikaliai pakeisti. Niekada nedrįsčiau manyti, kad štai šitas mano projektas tikrai pakeis visuomenės mąstymą – manau, kad tai būtų per daug arogantiška.

Vis dėlto tikiu, kad pats klausymosi aktas, arba suteikimas žmonėms šanso išsakyti tam tikrus dalykus, daro juos atviresnius. Taip jie tampa imlesni skirtingai patirčiai, kitokioms istorijoms.

J.Kagan: Klausymosi galia yra nenuneigiama ir universali. Viename Kauno bienalės projektų dirbau mokykloje. Viena mano užduočių vaikams buvo išeiti į lauką ir patyrinėti aplinką, kurioje 1941 m. spalio 28–29 d. vyko „Didžioji akcija“.

Vaikų prašiau akmenimis pažymėti teritorijos, kurioje tai vyko, perimetrą. Mes vaikščiojome lauke, dirbome, kol prie manęs priėjo viena mokytoja ir paprašė, kad to nedarytume – ji jaučiasi labai nesmagiai, nenori vaikščioti žeme, kurioje vyko tokie baisūs dalykai.

Štai kur žmones atveda nekalbėjimas – jis nebeleidžia normaliai funkcionuoti. Ir atvirkščiai – pokalbis gali išlaisvinti.

Ph.Milleris: Aš užaugau apartheido laikotarpiu, o vėliau patyriau įspūdingą Pietų Afrikos Respublikos transformaciją į demokratiją. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidino vadinamoji „susitaikymo komisija“, kurios filosofinė idėja buvo suteikti progą žmonėms pasakoti istorijas vieni kitiems – persekiotojai ir jų aukos, apartheidą išgyvenusieji, kalbėjosi vieni su kitais.

Nors procesui vadovavęs arkivyskupas Desmondas Tutu daug kalbėjo apie atleidimo galimybę, besikalbančiosioms pusėms tai nebuvo įvardyta kaip tikslas. Dažnai pokalbiai apsiribodavo tuo, jog abi pusės išsakydavo savo tiesos versijas apie tai, kas įvyko, mamos išgirdo, kur palaidoti jų vaikai.

Tai nereiškia, kad gedėjimas baigėsi, kad nebeliko pykčio ar gėdos, tačiau toks pokalbis reiškė galimybę judėti pirmyn, neįstrigti praeityje.

– Mačiau jūsų, Jenny, vaizdo įrašą iš tų dirbtuvių mokykloje. Jame kaip tik ir minėjote pokalbius, kuriuos su savo tėvais inicijuos vaikai, grįžę iš mokyklos.

J.Kagan: Man įdomus tas atvirkštinis pasakojimas, kurį stebiu Lietuvoje: viena žmonių karta negirdėjo istorijų apie nutikimus iš savo praeities. Tas pasakojimas tiesiog buvo nutrauktas, istorijoje žioji skylė.

Įprastomis sąlygomis taip nenutinka. Kaip atnaujinti pasakojimą, kuris buvo nutrūkęs ištisai kartai?

Mano būdas yra pasukti tėkmę atgal – jauni žmonės paveikesni, jie gali sugrąžinti istorijas vyresniajai kartai, iš kurios jos buvo atimtos.

Na ir, žinoma, mano atveju tai – praktiškas būdas. Jauni žmonės kalba angliškai, tad man lengva su jais susikalbėti.

Ph.Milleris: Kiek anksčiau klausėte, kaip Lietuva pasikeitė. Turiu jums istoriją.

Kai pirmą kartą čia atvykau 2005-aisiais, dirbau su universitetiniu choru. Sukūrėme saugią erdvę, kurioje galėjome kalbėtis apie sudėtingus dalykus per meną.

Prašiau studentų atsinešti kai ką, kas jiems primena karą. Aš į dirbtuves atsinešiau jidiš dainą. Kai ją paleidau, ne visi žinojo, kas per kalba skamba, o kai pasakiau, kad tai – jidiš, nedaug kas žinojo, ką tai reiškia, – kažkas, galbūt susijusio su žydais. Esu tikras, kad šiandien jauni žmonės žinotų daugiau.

J.Kagan: Tavo pasakojimas mane nukėlė į vaikystę. Vieną dieną mokykloje mes taip pat turėjome atsinešti daiktą, kuris primintų karo metus.

Aš, kaip visada, vėluodama, iš mamos fotografijų albumo miegamajame nugvelbiau nuotrauką iš „Lietūkio“ garažo skerdynių. Savo instaliacijoje „Iš tamsos“ atvaizduoju šį momentą.

– Ar jūs žinojote, kas buvo tose nuotraukose?

J.Kagan: Žinoma, aš tiksliai žinojau, kokios tai nuotraukos. Tiesa, jos šiek tiek skyrėsi nuo kitų vaikų atneštų degtukų dėžučių ir kitų smulkmenų.

– Menininkai įprastai laikomi individualistais. Jūs, dirbdami kartu, panašu, paneigiate šį mitą.

J.Kagan: Dirbdama viena visada priimi tokius sprendimus, kurie tau patogūs, o dirbdama su kitais esi priversta peržengti komforto zonos ribas.

Dvidešimt metų dirbau scenos apšvietimo menininke, o teatre bendradarbiauti su kitais – būtina. Tiesą sakant, dabartiniame mūsų projekte matau labai daug sąsajų su savo darbu teatre.

Ph.Milleris: Nesu iš tų kompozitorių, kurie sėdi užsidarę vieni ir kuria garso takelius. Mano darbo procesas dažniausiai prasideda nuo pokalbių su atlikėjais. Nenoriu dirbti vienas.

Atiduodamas savo kūrinį atlikti kitam žmogui, kuris irgi yra kūrybiškas, noriu leisti jiems atrasti savo išraiškos būdą. Kūryba – visada bendradarbiavimas.

Žinoma, jei kuri kūrinį, kurį norėsi vėliau pakartoti, koncepciją užfiksuoti reikia, tačiau aš esu labai tolerantiškas pokyčiams. Sakyčiau, gerokai labiau nei vidutiniškai.

– Šiandien M.K.Čiurlionio muziejaus auditorijoje galima išgirsti kūrinį, kuris iliustruoja kitą jūsų, Philipai, meninio bendradarbiavimo atvejį – su menininku W.Kentridge‘u. Ar tai buvo specialiai šiai parodai sukurtas kūrinys?

Ph.Milleris: Su Williamu kartu dirbame daugelį metų. Beje, kai pirmą kartą lankiausi Kaune, su mumis buvo ir jo dukra.

Tuomet, grįžusi iš šios kelionės, ji parašė darbą apie grįžimą į gimtąją žemę (Williamo senelis kilęs iš Panevėžio rajono). Aš turėjau daugiau sąsajų su Lietuva nei jis ir mes daug kalbėjomės apie skirtingus savo jausmus.

Kai pradėjome svarstyti, koks kūrinys galėtų tikti specialiai šiai progai sukurtai instaliacijai, abu sutarėme, jog norime į Lietuvą atvežti šiek tiek Pietų Afrikos.

Sąmoningai nutarėme nekurti nieko lietuviška ar žydiška. Nusprendėme – tegul Pietų Afrika dainuoja Lietuvai.

– Įdomu, kad taip pasakėte. Man ta muzika skamba labai žydiškai.

Ph.Milleris: Tiesa! Viena iš skambančių yra „Daina Jeruzalei“. Nors tai afrikietiška giesmė, ji turi daug žydiškumo.

Giesmę atlieka tsongų kilmės atlikėjas, tai – Pietų Afrikoje gyvenanti tauta. Man visada patiko jų dainavimo būdas būtent todėl, kad jis skamba žydiškai. Na, ir, žinoma, toje muzikoje galima išgirsti violončelę. Jos skambesys irgi sukuria tą jausmą.

– „Kauno kantatos“ sulauksime rugsėjo pabaigoje, bet jūsų, Jenny, instaliacija „Iš tamsos“ bus atdaryta jau rugpjūčio pradžioje.

J.Kagan: Taip, paroda bus atidaryta rugpjūčio 4 d. ir ji veiks Gimnazijos gatvėje, prie Prezidentūros. Kaune gyvensiu visą liepą, montuosiu instaliaciją, stengdamasi pritaikyti ją tiek prie aplinkos, tiek prie auditorijos.

Po 2016-ųjų, kai šį kūrinį demonstravau Jorkšyre, aš jį sąmoningai atidėjau į šalį – kai tik sužinojau, kad mano paroda bus „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos dalis.

– Šis darbas pasakoja apie jūsų tėvų susipažinimą Kauno gete, jų pabėgimą iš „Didžiosios akcijos“ ir išsigelbėjimą. Kaip jaučiatės pasakodama savo asmeninę istoriją čia, kur tai įvyko?

J.Kagan: Visi turi savo asmenines istorijas. Man didžiulė dovana, kad galiu sujungti savąją su Kauno, Lietuvos istorija. Esu už tai dėkinga.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.