Tai antrasis lenkų teatro žvaigždės pastatymas uostamiestyje – pernai žiūrovai išvydo A.Dudos-Gracz sukurtą ir režisuotą spektaklį „Tarp Lenos kojų arba Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis pagal Mikelandželą Karavadžą“.
Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ Poznanės „Novy Teatr“ trupė parodė jos kūrinį – melodramą su farso priemaišomis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Teatrologai šį spektaklį apibūdina kaip „juoką su siaubo pamušalu“ valstietiško idiotizmo terpėje.
Pakaruoklis kėlėsi iš karsto
Spektaklio „Meilė“ intriga irgi rutuliojasi kaime. A.Duda-Gracz vietovę apbūdina kaip „nežinomą užkampį“ galinti būti Lenkijoje, Lietuvoje, bet kokioje kitoje šalyje, kur gyvena užsisklendę, ne itin turtingi, įtariai žvelgiantys į naujoves, krikščioniškai pagoniškų vaizdinių mitologijoje skendintys individai. Painūs jų ryšiai, peržengę veiksmo ribas, kyla į transcendetinių idėjų plotmę – beribė meilė žmogų gali nužudyti ir vėl prikelti jį iš numirusių.
Šiame kaime nedaug gyventojų, tie, kurie dar kruta, apraizgyti sunkiai atnarpliojamų giminystės ir kaimynystės ryšių. Kaimiečiai, regis, ir patys jau nelabai atseka ir suvokia tas sąsajas. Jų būdo bruožus, dorybes, ydas ir silpnybes paryškina neretai užgaulios personažų pravardės – šis įprotis, beje, iki šiol gyvas ir Lietuvos kaimuose.
Uždaroje kaimo bendruomenėje slapti nuodėmingos meilės saitai, giliai širdyje slepiama, neapykanta nejučia persipina su mintimis apie kerštą už senas nuoskaudas. Viskas akimirksniu pasikeičia per kaimyno laidotuves: prie karsto gedinčių žmonių akivaizdoje pasikartoja Jėzaus stebuklas – velionis pakaruoklis, tarytum biblinis Lozorius, ūmai prisikelia iš numirusiųjų.
Stebuklai – ir laimė, ir kančia
Stebuklą lydi akustinis spektaklio leitmotyvas – lenkiškos, širdį veriančios dainoriaus Aušros Sielnešio (aktorius Cezaris Studniakas) pakasynų giesmės apie neišvengiamą „smertį“.
Buitinį šermenų realizmą scenoje kaleidoskopiškai magiški keičia kitokie vaizdai, kartais jausmingi, dvasiškai pakylėti lyg iš Šv. Jono Evangelijos, o kartais šiurpinantys – fizinė mirtis esą tik laikinas miegas, žmogus gali būti dvasiškai numiręs dar gyvendamas.
„Išeik, atsikelk, atraišiokite jį, leiskite jam eiti“, - tokiais žodžiais, stovėdamas prie numirusio Lozoriaus kapo, į jį ir artimuosius kreipėsi Jėzus. Atgaivinęs numirėlį Išganytojas pravirko, nes artimiausi mokiniai net tada juo nepatikėjo. „Ar stebuklas yra džiaugsmas, o gal tai - dar viena nelaimė, kančia prisikėlusiam žmogui ir kitiems?“ - tokią mįslę bando išnarplioti režisierė ir jos vedami į kaimiečius persikūniję aktoriai.
A.Duda-Gracz šį spektaklį pradėjo kurti daugiau kaip prieš dvejus metus Lenkijoje, Silezijos teatre. Tiesa, pavadinimas buvo kitoks – daug kartų pasikartojantis žodis „Tiesa“. Tekstas irgi skambėjo kiek kitaip, jame būta daugiau scenų. Pagrindinė tema - mirtis.
Spektaklį perkėlė į Klaipėdą
„Likus trims savaitėms iki premjeros, mano mama atsidūrė ligoninėje, ten ir mirė. Buvau su ja iki paskutinio atodūsio. Paskui Lenkijoje paskelbta pandemija – teatrai užsidarė. Suvokiau tai, kaip ženklą – kai mama paliko šį pasaulį, viskas sustojo. Nebegalėjau nieko daryti, maniau, kad nebeturiu ką pasakyti, o ką jau kalbėti apie kūrinį, kurio tema – mirtis“, – prieš premjerą Klaipėdoje liūdnais prisiminimais dalijosi A.Duda-Gracz.
Režisierė planavo prie spektaklio grįžti po metų. Atvykusi į Sileziją iš Klaipėdos, kur statė pjesę apie italų baroko epochos dailininko Michelangelo Caravaggio gyvenimą, suprato negalėsianti grįžti prie senos temos ten pat, su tai pačia trupe. Lenkų teatrui ji parašė kitą tekstą, skirtą motinai - „Odisėjos ir kiaulės, arba Mitomano pasakojimas“.
Nebaigtą scenarijų A.Duda-Gracz perkėlė į Klaipėdą, patikėjo komandai, kurią pažino ir pamilo kurdama spektaklį apie M.Caravaggio: „Keičiau tekstą, kitaip dėliojau akcentus, pakito ir pavadinimas. Pagrindine tema tapo jau ne mirtis, o meilė, jungianti ir įtakojanti visus personažus, nesvarbu, kokie jie būtų – geri ar blogi. Šį savo darbą dedikuoju Silezijos teatro aktoriams“.
Mistiškos apeigos miškuose
Žmonės, su kuriais dirba A.Duda-Gracz, jai tampa artimi, jos kūryba paremta partnerystės pojūčiu, sustiprintu kūrybos dirbuvėse: „Jeigu nepažinčiau aktorių, negalėčiau jiems parinkti tinkamiausių vaidmenų, nesuprasčiau, ko kam reikia, ką jie nori ir gali atskleisti.
Šįkart man buvo dar lengviau – apie klaipėdiečius aktorius jau žinojau kur kas daugiau. Atvykusi su nauja medžiaga patyriau malonų jausmą – tarsi būčiau sugrįžusi namo“.
Krikščionybės ir pagonybės atšvaitais nutviekstame spektaklyje „Meilė“ žmonės stipriai prisirišę prie žemės, suaugę su augmenija, metų ciklais ir orais. Kaimo gyvenimas gamtoje sukasi ratu, todėl A.Duda-Gracz repeticijas pradėjo pajūrio miškuose – ten mėginta apčiuopti žmogaus būties slėpinius nuo jo atėjimo į šį pasaulį iki brandos.
„Erdvę, kurioje vyksta reikšmingi ritualai, galima vadinti šiuolaikinės civilizacijos paveiktos gamtos griūvėsiais. Transcendentines apeigas miškuose derinome su ugnimi, muzikos garsais. Scenoje viskas įgauna mistišką plotmę – kantoriaus giesmės perteikia spektaklio atmosferą, jas papildo įvairių instrumentų muzika.
Scenovaizdis - sterilus ir abstraktus, ten nėra nieko, kas primintų gamtą. Manau, kad gamtinius pradus personažai turi nešti savyje. Dėl to mums ir reikėjo tų miškų, griūvėsių“, - neįprastą spektaklio kūrimo procesą atskleidė spektaklio „Meilė“ režisierė.
Žiūrovams – apsėstųjų dalia
A.Dudos-Gracz išradingumas įtraukiant žiūrovus į spektaklius jiems dar neprasidėjus, viena vertus nusipelno komplimentų, o iš kitos pusės gali sudirginti silpnesnių nervų publiką. Prieš premjerą žiūrovai teatro vestibiulyje susipažino su zombių atvaizdais – numirusių ir prisikėlusių spektaklio personažų fotografijomis.
Kiekvienam įteikta lentelė su užrašu „Apsėstasis“ liudijo, kad įsitaisę savo vietose žiūrovai automatiškai virsta spektaklio dalyviais – tokiais pat „zombiais“, regis, dar nesuvokiančiais, kad ir jie jau yra mirę.
Ankstesnė akistata su A.Dudos-Gracz pavaizduota Kamyko kaimo bendruomene buvo linksmesnė – vestibiulyje žiūrovus pasitikę lenkai aktoriai ragino išlenkti stikliuką karčiosios, vaišino raugintais agurkais, rugine duona. Degtinės „Wyborowa Wodka“ žiūrovams užteko ir salėje – kas norėjo, galėjo gurkšnoti net vykstant spektakliui.
Visi „apsėstieji“ - pagrindiniai spektaklio giesmininko, panašaus kaimo vaikų baubą Liepsnamarę, pagalbininkai. Tik jiems padedant galima išpirkti nuodėmingą pagrindinio herojaus Kapininio Čigono sielą. Šis vyrukas paniekino krikščionišką ir net pagonišką moralę, kaimo bendruomenei šventas gyvenimo taisykles po to, kai nei iš šio, nei iš to nusižudė, palikęs našlauti nėsčią žmoną. Kodėl jis taip pasielgė, niekas nežino.
Lozorių atgaivino meilė
"Ritualai be „apsėstų“ beverčiai – reikia dangiškų ir žemiškųjų dvasių ir žmonių sielų. Alternatyvioje prisikėlimo iš numirusių tikrovėje giedantį apeigūną regės tik žiūrovai, o personažams jis bus nematomas fantomas“, – iš anksto įspėja A.Duda-Gracz, šio spektaklio sceną pavadinusi Mirtimi, o teatrą – Atsisveikinimo namais.
Spektaklyje atgijęs kaimietis, pravarde Čigonas, šių dienų Lozoriaus iš Betanės antrininkas. A.Dudai-Gracz įdomus ne pats stebuklas, o prisikėlusiojo likimas, jo elgesys, santykiai su artimaisiais. Paaiškėja, jog anapusiniame pasaulyje įgytos žinios ir galios Čigonu nepadeda gyventi toliau – nebekalba su žmona, ignoruoja kaimynus.
„Šis spektaklis apie meilės stebuklą. Moters meilės vyrui, vyro – moteriai, motinos – sūnui, dukros – tėvui, apie visuotinę meilę. Ir apie tai, kaip skleidžiasi fanatiškumu grįsta tironija. Net tai, kas nuostabu, antgamtiška žmonės verčia politika, iš visko padaro ginklus ir naikina vieni kitus“, – Lozoriaus mitą savitai traktuoja A.Duda-Gracz.
Šviesa slopina abejonės
Spektaklio veiksmas vyksta tarpukariu, kai apokaliptinių nuojautų purtomas pasaulis gręžėsi į senuosius tikėjimus, krikščionybės mitus. Gal todėl pjesės dramaturgija primena apokrifinių evangelijų slėpinius – nukryžiavimo ir prisikėlimo stebuklus, išdavystes tuo metu, kai Dievas virto žmogumi ir apsigyveno tarp žmonių.
Stebuklai, aišku, kertasi su objektyviais gamtos pažinimo dėsniais. Sugrįžęs iš Anapilio, bet žadą kažkodėl praradęs Kapininis artimiausią ryšį jaučia tik su jį gyvenimui prikėlusia kaimo aiškiarege, tik su ja dar geba bendrauti. Spektaklis, pasak A.Dudos-Gracz, byloja apie tai, kuo gali baigtis viską apimanti meilė, kaip negyvėlio prisikėlimas, nesuderinamas su natūralia būtimi, gali paveikti kitų žmonių sąmonę.
Kita vertus, pjesė, kurioje mirusieji atgija, rodo, kad žmonija, praradusi norą ir gebėjimus suvokti ją supančio pasaulio metafizines prasmes, vėl ritasi bala žino kur. Kodėl viskuo abejojame, įsivaizduojame viską žinantys, iš visko tyčiojamės, niekiname mistiką, ar mes dar kuo nors tikime? – ir tokius klausimus kelia pastatymo „Meilė“ režisierė bei aktoriai.
Teatras – naujoji bažnyčia
„Vėl išgyvename tikėjimo krizę, bet yra reiškinių, kurių protu vis dar negalime aprėpti. Žmonės, apie kuriuos pasakojame spektaklyje, tikėjo, todėl ir nutiko šis stebuklas. Jame yra ir gėrį, ir blogį įkūnijančių personažų, sulipdytų iš pagoniškų, krikščioniškų tradicijų. Teatras neprivalo būti objektyvus, jis stebuklingai subjektyvus, spalvingas ir tuo yra žavus“, – teigė A.Duda-Gracz.
Savo pjeses pati režisuojanti, scenografiją, kostiumus kurianti dramaturgė šiuolaikinį teatrą suvokia kaip naująją bažnyčią, kurioje viešpatauja laisvė, žmonės tiki, kad stebuklai dar įmanomi, žino, jog tai, ką regi scenoje, kitą dieną jau nepasikartos, ir niekada nepamiršta trijų, jos manymu, svarbiausių Dekalogo taisyklių: nemeluok, nedaryk nuobodžių dalykų, neplaukš nesąmonių“.
Vaidmenis kūrė Klaipėdos dramos taetro aktoriai Artūras Lepochinas, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Eglė Jackaitė, Jonas Baranauskas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys, lenkai Bartoszas Roch Nowickis ir Cezaris Studniakas.
Spektaklio "Meilė" kompozitorius Lukaszas Wojcikas-Zawierucha. Lenkų dramaturgės A.Dudos-Gracz pjesę į lietuvių kalbą išvertė Gintaras Grajauskas ir Nikodemas Szczyglowskis.
