Klausytojų laukė ne tik vieno iš pianistams sudėtingiausių F. Liszto kūrinių ekspozicija, bet fojė – ir M. Rubackytės kompaktinės plokštelės, kurių ji įrašė per 30, „Tyto alba“ išleista biografinė „„Gimusi po fortepijonu“.
Mokinukė Mūza scenoje debiutavo būdama 7 metų, skambindama Filharmonijoje su Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru J. Haydną. Fortepijono garsai namuose M. Rubackytę lydėjo nuo vaikystės: ji augo su dviem pianistėmis-pedagogėmis – mama Terese Gomolickaite-Rubackiene ir teta Irena Gomolickaite.
„Pianistas – muzikos kūrinio „vertėjas“
Ši pianistės ir pedagogės M. Rubackytės mintis išreiškia didžiulę pagarbą kiekvieno į rankas paimto muzikos teksto autoriui. Tačiau atlikėjo laukia dar vienas uždavinys: nutolusios epochos, seniai į Šešėlių slėnį iškeliavusiam kūrėjui suteikti aktualią kalbėseną. Toje fantazijos ir realybės sintezėje dievai lieka maži, o žmonės auga.
Muzikoje veikia žmogus, niekada negirdėjęs savo vardo, bet degantis aitra ir šlovinantis Žemės vaisių didybę. Todėl svarbu ne tik tiksliai perteikti formalų kūrinio tekstą, bet ir pripildyti jį kompozitoriaus, epochos spalvų ir asmeninių išgyvenimų.
„Liszto muzika tarsi auksinė gija driekiasi per mano biografiją“, – pristatydama šią programą sakė M. Rubackytė. Šį kartą programa buvo išskirtinė: pirmosios „Klajonių metų“ knygos ciklas ir ryškiausios pjesės iš antrosios jos dalies.
Angeliški kraštovaizdžiai
Malachito tonais apšvieti vargonai ir ištaigingas koncertinis pianistės drabužis – teatrališka atmosfera ir atlikėjos manieros mus įvedė į spalvingą veiksmą.
Šie F. Liszto muzikos puslapiai įkvėpti Šveicarijos kraštovaizdžio ir gilių emocinių patirčių. Nedažnai būna, kad atlikėjas taip ryškiai pristatytų programinį kūrinių turinį – ir laikysena, ir plačia garsų palete perteikiamomis emocijomis. Atlikėjai įkvėpimo suteikė ir lordo Bayrono, Friedricho Schillerio, Petrarkos poezijos posmai bei įvaizdžiai, publikuoti ir spausdintame festivalio leidinyje.
Žaviuosi M. Rubackytės gebėjimu romantinės muzikos turinio esmę perteikti ne demonstratyvia plastika, bet puikiai valdoma manualine technika. Jos pirštai bėrė „angelišką skaistumą žemėje“, su daugybe atspalvių skambėjo Ženevos varpai, žaviu „touche“ liejosi „beribis vidurnaktis“. Kai kurios dainingosios „Petrarkos sonetų“ temos skambėjo gal kiek manieringai, bet jos išsiliejo į spalvingą meditaciją.
„Poetas vaizduoja ne pragarą, o savo gyvenimą žemėje“. Taip Victoro Hugo žodžiais įprasminama F. Liszto sonata-fantazija „Perskaičius Dante“. Mūza ryškiai atvėrė uždangą į šį teatrališką pasakojimą, persmelktą audringų jausmų, lemtingų leitmotyvų, emocinio gaivalo.
Savasties paieškos
F. Lisztas savo kūriniuose stengėsi labai tiksliai pažymėti atlikėjui skirtas nuorodas – atseit, „palengvinti“ interpretacijos užduotis. „Dolce“ – reiškia groti dainingai. Tačiau F. Lisztas nurodė ir dainingumo variantus: religingai, glostančiai, sentimentaliai, gracingai, kalbančiai, raminančiai, meiliai, su pastoraline ramybe ir t.t.
Vietoje paprastos tempo nuorodos natose matome daugybę tempų atspalvių. Pianistė M. Rubackytė savo kuriamam poetiniam paveikslui rado raiškius, organiškus garso, tempo, dinamikos formavimo būdus, kurie perteikė ir jos aistrą, sentimentus, meniškumo kriterijus.
Genialusis romantizmo epochos kompozitorius ir pianistas F. Lisztas, kurdamas demoniško atlikėjo įvaizdį, stengėsi maksimaliai dramatizuoti interpretacijas. Drama buvo tos kartos poetikos forma, kuri geriausiai galėjo perteikti besiblaškančio, pasaulyje pasimetusio žmogaus jausmus. Tačiau M. Rubackytė gebėjo rasti skoningą, raiškų, įtaigų balansą tarp romantizmo epochos menininkų tik menamos raiškos, jų rašytinio palikimo ir šiandienos žmogaus požiūrio į neblėstantį palikimą.
Publikos prašoma, po bravūrinio siautulio Mūza paskambino garso grožiu klausytojų ausis ir sielas užliejusį Domenico Scarlatti kūrinį.
