Valdžia mes milijonus į garsią smuklę

Kažkada parduotą „Čičinsko“ smuklę dabartiniai miesto vadovai pasišovė susigrąžinti ir per ją skleisti kultūrą, tačiau toks valdžios blaškymasis kelia įtarimų ir apie galimus slaptus „arbatpinigius“.

Daugiau nuotraukų (0)

Limina KEPALAITĖ

Nov 23, 2007, 4:01 AM, atnaujinta Apr 13, 2018, 8:47 PM

Lyg puota maro metu

Žvelgdama į akis vis grėsmingiau artėjančiai ekonominei krizei Panevėžio valdžia lyg patrakusi dar įnirtingiau ėmė taškytis milijonais.

Kai mieste buvo išplatintas gandas, kad savivaldybė už 2 milijonus litų žada pirkti „Čičinsko“ smuklę, daugelis pamanė, kad tai tik jau įprastas juodasis valdžios humoras.

Tačiau kai šią žinią oficialiai patvirtino miesto vicemeras Kastytis Vainauskas, visi suprato, kad fantastikos žanru kvepiantį vietos valdžios kūrinį bus bandoma įgyvendinti realybėje.

Tai jau ne vienam panevėžiečiui panašu į puotą maro metu.

Privatizavimas buvo klaida

„Čičinskas“ sovietmečiu buvo valdžios nuosavybė. Tais laikais šis užpraėjusio amžiaus pabaigos pastatas buvo ir restauruotas.

Atkūrus Nepriklausomybę restoranas buvo parduotas už investicinius čekius. Šių laikų kainomis vertinant – tiesiog už grašius. „Čičinską“ tuomet įsigijo buvę sovietinės restorano valdžios atstovai.

Tačiau dabar, praėjus keliolikai metų, valdžia staiga susigriebė, kad restorano privatizavimas buvo klaida. Smuklė, pasirodo, labai tiktų etninės kultūros centrui, kuriame būtų propaguojamos tautos tradicijos, o lankytojai vaišinami alumi.

Taigi dabar jau reikia parduotą restoraną atpirkti, tačiau jau už du milijonus.

Niekaip negali parduoti

„Čičinską“ pastaruoju metu valdo žinoma Panevėžyje verslininkė Dalia Kuklierienė. Garsiojo „Romantic“ viešbučio savininkė nusipirko šį pastatą Ramygalos gatvėje bemaž prieš 7 metus ir tikėjosi jame sėkmingai tęsti viešojo maitinimo verslą.

D.Kuklierienė, prieš pradėdama veiklą, restoraną vėl iš naujo remontavo, įrengė jame pirtelę ir netgi sūkurines vonias – vadinamąsias „džakuzi“ pastatė.

Tačiau verslininkės planai, atrodo, buvo grįsti nerealiais užmojais. Sovietmečiu buvęs populiarus restoranas pastaruoju metu klientų pritraukia ne itin daug.

Esant tokiai padėčiai, matyt, D.Kuklierienei nieko kito neliko kaip tik „Čičinską“ parduoti.

Restoranas per „Oberhaus“ bendrovę jau pardavinėjamas bene dvejus metus, tačiau pirkėjų niekaip nesulaukia. Netgi restoranų verslo patirtį turintys verslo banginiai nesiryžta pirkti šio pastato, nes nemato perspektyvų.

Tačiau tai, ko verslo pasaulyje neįmanoma niekam iškišti, labai sėkmingai galima įkišti valdžiai. Už mokesčių mokėtojų pinigus galima nupirkti ir patį neperspektyviausią objektą. Tereikia įtikinti visuomenę, kad kokia nors nusmurgusi aludė gali tarnauti kultūrai, neįgaliems vaikams ar pensininkams.

Dauguma jau apsisprendė

Vicemeras K.Vainauskas teigė nesąs idėjos vėl atpirkti „Čičinską“ autorius. Tai esą pasiūliusi miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė.

Pasak K.Vainausko, valdžia yra įrašiusi į savo programą įsteigti etninės kultūros centrą ir dabar jam intensyviai ieškojo patalpų. Kai L.Krasauskienė pasiūlė „Čičinsko“ idėją, visi nusprendę, kad tai geras variantas.

Kas tie „visi“, vicemeras atsakė taip: „Ir tarybos Kultūros komitetas, ir valdančiosios daugumos atstovai“. Aišku, tam pritaręs ir meras, ir vicemerai.

Tačiau K.Vainauskas tikino, kad pirkti „Čičinską“ dar nenuspręsta, nes dar neįvyko tarybos posėdis. Vicemeras neigė žurnalistės nuomonę, kad tarybos posėdis bus tik formalumas, nes daugumos atstovai tam jau pritarę.

„Toli gražu dar ne visi daugumos atstovai pasisakė“, – tikino K.Vainauskas.

Prabangias vonias – socialiai remtiniesiems

Su D.Kuklieriene, kaip teigė K.Vainauskas, derybos jau vykusios. Verslininkė sutikusi sumažinti kainą ir parduoti už 2 milijonus litų. Anksčiau už „Čičinską“ ji prašiusi 2,6 mln. litų. Dabar internetiniame puslapyje nurodyta 2,25 mln. kaina.

Anot vicemero, svarbiausia šiame pirkimo procese būtų tai, kad iš biudžeto nebūtų paimta nė cento. Visi pinigai „Čičinskui“ įsigyti būtų gauti per kitų objektų privatizavimą.

Pirmiausia būtų parduotos „Panevėžio garso“ patalpos prie „Kalnapilio“ gamyklos. Po to pirkėjams būtų pasiūlytos „Panevėžio linelio“ kultūros centro patalpos Parko gatvėje. Čia netgi buvo svarstoma įkurti šį etninės kultūros centrą, tačiau nuspręsta, kad patalpų remontas kainuotų dar daugiau. Taip pat būtų parduoti ir dabar Laisvės a. 1 besiglaudžiančio muziejaus etninės kultūros skyriaus du kambariai.

Kadangi aukcionus surengti pavyks ne taip greitai, pinigų skubiam pirkiniui laikinai teksią ieškoti per bankus.

Liktų ir privatus verslas?

„Čičinsko“ patalpos, anot vicemero, visomis prasmėmis labai tiktų etninės kultūros centrui – ir patalpų dydžiu, ir erdviu kiemu renginiams.

Tik sūkurinės vonios būtų išgabentos kokiems socialiai remtiniems vaikams maudytis ir pirtis panaikinta. Restorano virtuvės taip pat neliktų, tik alaus statinės. Alaus, kaip nacionalinio gėrimo, galėtų atsigerti ir turistai – tai būtų kaip Biržų pilyje propaguojamas istorinis biržiečių „Alaus kelias“.

Miesto tarybos sekretoriato vyriausiasis kultūros specialistas Arnoldas Simėnas manė, kad idėja yra įdomi ir svarstytina. A.Simėno nuomone, reikėtų, kad buvusiame restorane liktų virtuvė – kulinariniam paveldui propaguoti, bet tada jau alui pilstyti ir lankytojams maitinti reikėtų įsileisti privatininkus, siekiančius pelno.

Konsultuotis su specialiste nematė reikalo

L.Krasauskienė apie šią istoriją pasakojo daugiskaitiniu įvardžiu „mes“.

„Kaip ir kasmet, nagrinėjome kultūros pastatų remontų sąrašus, kainas – dėl to esame gilioje depresijoje. Nusprendėme, kad esame per daug prisirišę prie senųjų pastatų, senų idėjų. Tada pasižiūrėjome, kas pardavinėjama nekilnojamojo turto rinkoje. Buvo „Berželis“ Piniavoje, malūnas netoli Ramygalos gatvės kapinių, bet vienas per toli nuo miesto, kitas per mažas. Tada apsistojome ties „Čičinsku“, – pasakojo Kultūros ir meno skyriaus vedėja.

Konkrečiau paklausta, L.Krasauskienė iškart atsakė, kad idėjos autorė – ji. Su šia idėja valdininkė kreipusis į vicemerą, o šis jau toliau.

Kodėl apie tai, kad etninės kultūros centras gali būti steigiamas „Čičinske“, nebuvo pranešta ir nepasikonsultuota su pagrindine šios srities specialiste mieste – muziejaus etninės kultūros skyriaus vadove Daina Snicoriūte? Gal šioji ir kiti muziejininkai iš karto būtų suniekinę tą idėją kaip visiškai netinkamą?

Atsakydama į šį klausimą L.Krasauskienė pasiteisino laiko stoka. „Čičinsko“ idėja esanti labai šviežia – jai tik dvi savaitės. Esą būtų suspėję pasikonsultuoti vėliau.

Bet kada vėliau – kai taryba jau savo sprendimu bus palaiminusi restorano pastato pirkimą?

Verslininkė tikrai neprašiusi

Iš L.Krasauskienės pasakojimo buvo galima susidaryti nuomonę, kad kurti etninės kultūros centrą miesto valdžią kažkas tiesiog vyte veja.

„Taip, mus ir Kultūros ministerija ragina, ir savo programoje pernai esame įsipareigoję, kiti didieji miestai juos jau turi“, – aiškino Kultūros ir meno skyriaus vedėja.

Pirkti „Čičinską“, anot pašnekovės, apsimoka ir todėl, kad jis jokių investicijų nereikalauja – viskas idealiai atitinka poreikius, ypač erdvus kiemas renginiams rengti.

L.Krasauskienė atmetė bet kokius įtarimus, kad galimai bankrutuojanti D.Kuklierienė pati paprašė valdžios nupirkti iš jos tą pastatą.

„Jei verslininkės bloga finansinė padėtis, tai mums bus tik geriau – mes pigiau jį nupirksime“, – svarstė valdininkė.

Butas – už 400 litų

Dar prieš metus mieste virė aistros dėl G.Petkevičaitės-Bitės muziejaus Šv. Zitos gatvėje. Tada valdžia jau buvo pasirengusi muziejų uždaryti, o butus leisti privatizuoti tame name gyvenantiems panevėžiečiams.

Tik labai sujudę panevėžiečiai inteligentai sugebėjo priversti valdžią atsipeikėti. Galop valdžia pažadėjo išsaugoti tik mažąsias patalpas, kuriose gyveno garsioji visuomenės veikėja ir rašytoja, o dėl kitų pasiaiškino, kad šaukštai jau popiet – teismai verčia leisti gyventojams patalpas privatizuoti.

Prieš dvi savaites vykusiame tarybos posėdyje politikai kaip tik leido gyventojai Laimai Petrauskaitei privatizuoti 53,39 kvadratinio metro naudingo ploto butą su rūsiu, kitomis bendro naudojimo patalpomis ir ūkinio pastato dalimi tik už 412 litų 79 centus.

Neabejojama, kad kitas patalpas gyventojai už simbolinę kainą taip pat privatizuos.

Tačiau pagal ankstesniųjų valdžių užmojus medinis namas, kuriame gyveno garsioji švietėja, turėjo būti išsaugotas miesto bendruomenės reikmėms, todėl ir butų privatizavimas buvo sustabdytas.

Inteligentai buvo sumanę daugybę variantų, kaip išnaudoti kultūrai tą pastatą. Tačiau tai dabartinei vietos valdžiai pasirodė neįdomu. Esą kapitalinis pastato remontas nusineštų pernelyg didelę krūvą pinigų.

Iki barbarų nebetoli

Už „Bitės namus“ ir anksčiau, ir dabar labai aktyviai kovoja šalies moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė.

Gydytoja A.Knizikevičienė nėra nusiteikusi prieš etninės kultūros centrą „Čičinske“ – ji už tai, kad kultūros židinių mieste tik daugėtų, nors pripažįsta, kad smuklėje esančios auros su G.Petkevičaitės-Bitės namelyje tvyrančia tikrai nepalyginsi.

Kartu moteris dar tiki, kad „Bitės namai“ nebus pamiršti, nors remontui pinigai tik vis žadami ir tai jau panašu į kažkokį įtartiną žaidimą.

„Jei sunaikins „Bitės namus“, visos Lietuvos akivaizdoje pasirodysime kaip barbarai“, – prognozavo L.Knizikevičienė.

Bendruomenės aktyvistė stebėjosi, kad kultūros politikos tiek miesto, tiek valstybės mastu lyg ir nematyti. Valdžia keičiasi, vieni parduoda, kiti vėl perka.

Ne tik „Čičinskas“ tai parduodamas, tai vėl atperkamas. Lygiai taip pat buvę ir su konservų fabriku, kuriame galėtų įsikurti Panevėžio aukštosios mokyklos humanitarinis fakultetas. Bet ne, anot gydytojos, pardavė. Dabar gal vėl atpirktų, bet kainos nebeįkanda.

Įstaiga „perku-parduodu“

„Savivaldybė jau tampa komercine įstaiga „perku-parduodu“, – taip išgirdęs naujieną apie perkamą „Čičinską“ reagavo kitas žinomas miesto bendruomenės atstovas Panevėžio kolegijos dėstytojas Laimutis Vasilevičius.

Kovotojas prieš Skaistakalnio parko pavertimą pigia meilės miesto Paryžiaus kopija L.Vasilevičius stebėjosi, kad valdžia nemato šiame parke apleisto Juozo Čerkeso-Besparnio dvarelio ar kiauro G.Petkevičaitės-Bitės namo stogo.

Anot dėstytojo, valdžios vaizduotė tokia skurdi, kad ji blaškosi nuo vieno objekto prie kito, o visas šitas jos „nuoseklumas“ pagrįstas mokesčių mokėtojų pinigais.

Kažkada G.Petkevičaitė-Bitė savo dvarą pardavusi geisdama padėti vargšams, o dabar valdžia, anot pašnekovo, tik savo nauda užsiima.

„Kažin tik ar ji kišenpinigių iš to negauna?“ – klausė L.Vasilevičius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.