Karštakošis lietuvis. Kietakaktis priešgyniautojas. Pasiutęs pokštininkas. Neformalus kunigas. Toks buvo lietuvių lyrikos pradininkas A.Strazdas, kurį paprasti žmonės vadino tiesiog Strazdeliu.
Apie A.Strazdo gyvenimą ir kūrybą kalbėjomės su dabarties poetu Sigitu Geda. Jam A.Strazdas – vienas įkvėpimo šaltinių. S.Geda apie Strazdelį yra parašęs pjesę ir poemą „Strazdas“.
- Ar A.Strazdą galime vadinti tikru poetu šiuolaikine prasme?
- Be abejo. Tai, kaip mes šiais laikais įsivaizduojame poetą, A.Strazdo vaizdinys yra arti to mūsų įsivaizdavimo.
Šiaip ar taip, vadinamoji ar tariamoji didžiosios Lietuvos poezija prasideda nuo A.Strazdo. Aš ilgai galvojau, ar jis atlaiko reikalavimus, kurie keliami poezijos pradininkui?
A.Strazdas, mano įsitikinimu, atlaiko. Galbūt ne kaip žmogus, o dėl kūrybinio palikimo. Jis juk parašė tuos privalomuosius keliolika eilėraščių, kurie yra originalūs, ne iš piršto laužti. Juose suformuluotos didžiosios gyvenimo tiesos.
- Bet yra daug nuomonių, kad A.Strazdo garbinimas tėra mitas, išpūstas burbulas. Ar taip nėra?
- Ne, nėra. Mano kolega Tomas Venclova XIX amžiaus lietuvių poeziją pavadino armonikine. A.Strazdui tai netinka.
Pirmiausia dėl to, kad A.Strazdas baigė Kunigų seminariją, o anų laikų Lietuvoje tai buvo didžiausias išsilavinimas.
A.Strazdas nebuvo provincialus poetas.
Jo poezijos šaltiniai – ne tik pasaulietinė poezija, bet ir sakralinės giesmės, ir maldos, kurias pats yra vertęs į lietuvių kalbą.
Jis puikiai valdė poezijos formas. Tad jis tikrai nebuvo armonininkas, kuris tegali kurti vadinamąsias dažnutes.
Kitas A.Strazdo šaltinis – ano meto lenkų poezija. Juk XIX amžiaus Lietuvoje poezija buvo sėkmingai kuriama lenkų kalba. Na, žinoma, minčių jis sėmėsi ir iš folkloro. Tenka pasakyti, kad nė vienas šių šaltinių nepaseno iki šiol.
- Kodėl anuomet A.Strazdo poezija buvo ne liaupsinama, o atvirkščiai – ujama?
- Mes įsivaizduojame, kad gerą išsilavinimą anais laikais teikė tiktai Vilnius ar Varšuva. Nė velnio.
Žemaitijoje, Varniuose, tada virė bajorų judėjimas, atgimimo centras, lietuvybės sujudimas. O Vilniuje tais laikais buvo kuriama lenkiškai.
A.Strazdas priklausė kitam kultūriniam regionui. Žemaitija ir Aukštaitija tada orientavosi ne į Vilnių, o į Rygą. Neatsitiktinai A.Strazdas parašė „Odę Rygos miestui pagerbti“.
Be to, jo poezijoje nėra Nemuno, nors kokio Maironio poezija neįsivaizduojama be Nemuno. A.Strazdo poezijoje minima Dauguva, jo eilėraščiuose nėra istorinės Lietuvos. A.Strazdo Lietuvos vizija aiški. Ji susijusi su lietuvybe. Net lietuvių tikėjimą jis atribojo nuo lenkų, teigdamas: „lenkų vieros mes nepriimsime“.
Tuo A.Strazdas save atribojo nuo tam tikro sulenkėjusio kunigijos ir dvarininkijos sluoksnio. O tai baigėsi savotišku kerštu. A.Strazdas negavo klebonijos, ėjo arti žemės ir turėjo tenkintis nekokia reputacija.
- Kiek tiesos, kad A.Strazdas visada buvo skriaudžiamųjų pusėje?
- Man atrodo, kad šis išpūstas burbulas buvo reikalingas sovietų laikais. Kita vertus, jis buvo kunigas, kuris privalėjo ganyti savo aveles.
Bet kol A.Strazdas nebuvo atstumtas ir neįgijo abejotinos šlovės, jis dalyvaudavo visose ponų ir dvarininkų puotose.
Be to, A.Strazdas buvo didelis pokštininkas. Jis savaip suprato tikėjimą. Nebuvo, kaip dabar sakoma, formalistas. Tikėjimas jam nebuvo dogma.
Tarkim, kartą lošdamas su dvarininkais kortomis A.Strazdas susilažino, kad pasakys tokį pamokslą, jog pusė bažnyčios verks, o kita pusė juoksis.
A.Strazdas iš vakaro vienoje sakyklos pusėje išpjovė skylę. Sakydamas labai graudų pamokslą apie pasaulio pabaigą, jis pro tą skylę iškišo basą koją ir visaip ją judino.
Ta pusė bažnyčios, kuri įsijautusi klausė sukrečiančio pamokslo, verkė, o kita pusė, kuri dėbsojo į basą kunigo koją, leipo juokais.
Kas tokį žmogų galėjo mėgti? Matyt, kaip kažkas yra pažymėjęs, A.Strazdas turėjo savotiškų renesansiškų bruožų, keisto gyvybingumo.
- Tuo galbūt galima paaiškinti ir savotišką A.Strazdo laisvamanybę? Jis nesilaikė celibato, turėjo du sūnus.
- Yra dokumentų, patvirtinančių, kad A.Strazdas, kai jo kunigystė būdavo sustabdoma, gyvendavo pas rekrūtų našles.
Tačiau kas čia tokio, kad jis susilaukė dviejų sūnų? Mano manymu, tai garbė.
A.Strazdas, mano galva, artimas šv.Pranciškui Asyžiečiui. Tiek dėl potraukio į poeziją, tiek dėl meilės gamtai, tiek dėl laisvės troškimo. Jo kūryboje vyrauja amžinas pavasaris, džiaugsmas, optimizmas.
Poezijoje A.Strazdas buvo pasiutęs improvizuotojas, kuris vaikšto ir tiesiog dainuoja.
- Ar tiksliai žinoma, kiek tekstų priklauso A.Strazdo plunksnai?
- Kai A.Strazdo antroji knyga nebuvo išleista, daugybė jo tekstų grįžo į folklorą. Jie, žinoma, neteko kaži kokių savybių. Bet iki šiol labai sunku nubrėžti ribą, kiek A.Strazdas yra parašęs, o kiek priklauso liaudies kūrybai. Vieni poetui priskiria 12 eilėraščių, kiti – 50.
Tarkim, buvo išleistas XVI-XIX amžiaus lietuvių anoniminės poezijos rinkinys „Giesmė mužikėlio“.
Daugelį tos knygos tekstų pagal metriką galima drąsiai priskirti A.Strazdui.
Tais laikais autorystė nebuvo taip vertinama.
A.Strazdą galima pavadinti dalele XIX amžiaus poezijos stichijos. Kaip girioje būna aukštesnių medžių, taip A.Strazdo galva toje stichijoje kyšo kiek aukštėliau. Be to, tais laikais poezija turėjo būti tokia, kad ją būtų galima dainuoti.
Net Antanas Baranauskas išdainuodavo savo „Anykščių šilelį“. Tų laikų poeziją galima pavadinti geru popsu. Ji nebuvo tokia kamerinė ir uždara kaip šiais laikais.
* * *
A.Strazdo kūriniai tebedainuojami ir šiandien
* A.Strazdas gimė 1763 m. Astrave (Rokiškio r.), mirė 1833 m. Kamajuose. 1789 m. baigė Varnių kunigų seminariją.
* 1814 m. išleido poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“, 1824 m. paskelbė lenkišką odę „Giesmė Rygos miestui pagerbti“. Buvo sudaręs didesnį poezijos rinkinį, bet jo išleidimą sutrukdė Vilniaus cenzūra, o rankraštis dingo.
* Didelį pluoštą A.Strazdo eilių sudaro giesmės. Viena jų – „Pulkim ant kelių“ – per mišias giedama iki šiol. Tebedainuojamos ir A.Strazdo dainos.
* Apie A.Strazdą pasakojama daug istorijų. Viena jų: „Kartą A.Strazdas bažnyčioje įlipo į sakyklą sakyti pamokslo. Ilgai tylėjo, po to staiga prie burnos pridėjo į vamzdelį susuktą delną ir garsiai papūtė, sutrimitavo, kad net visi nuščiuvo. Tada ištarė: „Šitaip paskutinę teismo dieną Viešpats šauks visus atsiskaityti“. Po to ugningai išrėžė tokį pamokslą, kad visi verkė“.
* M.Riomeris apie A.Strazdą rašė: „Du Astravo ir Kriugiškio žmonės sakė: „Kunigai nemėgo A.Strazdo, į jį žiūrėjo iš aukšto, nekentė jo. Jis buvo druska akyse. Rėždavo jiems tiesą į akis“.
