„Šios pjesės atsirado dramatiškiausiais mano gyvenimo momentais. Tai – tamsiojo sielos slėnio ir putojančio pergalės pavasario melodijos bei ritmai“, – taip 49 metų G.Abarius kalbėjo apie naują albumą „Džiaugsmo vartai“.
G.Abarius jį įgrojo praėjusį pavasarį Vilniuje su savo senais bendražygiais – bosininku Leonidu Šinkarenka ir būgnininku Arvydu Jofe.
„Džiaugsmo vartų“ pristatyme sostinės Mokytojų namų kiemelyje taip pat dalyvaus trimitininkas Valerijus Ramoška ir perkusininkas Pavelas Giunteris. Po koncerto muzikantai surengs spontanišką džiazo sesiją.
- „Džiaugsmo vartai“ – labai asmeniškas albumas. Ar nesunku viešai prabilti apie intymius dalykus? – paklausiau G.Abariaus.
- Išsikapsčius iš chaoso, yra kuo pasidalyti su kitais, norisi apie tai kalbėti, nes į kiekvieną naują gyvenimo dieną žvelgi kaip į neįkainojamą vertybę.
Šis pavasaris man yra kitoks negu visi: medžiai kitaip žaliuoja, žmonės kitaip šypsosi. Kiekvienoje smulkmenoje matai ką nors brangaus.
Aštuonerius metus nemačiau, kaip pavasarį atrodo Lietuva. Žydi kaštonai! Kažkada tai būdavo ženklas, kad prasideda sesija – reikia kibti į mokslus.
- Ilgitės savo praeities?
- Ne. Praeityje buvo daug gerų dalykų, bet buvo ir tokių, kurių niekada nesinorėtų kartoti. Pasiilgau Lietuvos, noriu nuvažiuoti į kaimą.
Tiesą sakant, niekada rimtai neplanavau emigruoti – žinojau, kad tai bus tik tam tikras laikinas etapas, – po to viskas sugrįš į senas vėžes.
Praeityje nemažai lietuvių gyvendavo Leipcige, Berlyne, Paryžiuje, o sugrįžę namo atiduodavo Lietuvai, ką išmoko svetur. Mums reikia pamatyti pasaulio, kad suprastume, kiek daug turime patys. Kaip rašė Paulius Širvys: „Aš didelį lobį valdau“.
Manau, mano sugrįžimas jau prasidėjo. Padažnėję vizitai į Lietuvą rodo, kad vėjas suka burlaivį namų link.
- O jūsų kūryboje išliko lietuviškų motyvų?
- Žinoma! Bus jų ir naujajame albume. Vieną albumo kūrinių pavadinau „Lietuvišku choralu“. Tai – tarsi nusilenkimas mūsų pirmiesiems profesionaliosios muzikos klasikams.
Vieną pjesių skyriau šviesiam Vytauto Kernagio atminimui. Vytautas išėjo man būnant Lietuvoje – labai sunkiai pakėliau šį smūgį. Tai menininkas, kurio niekas nepakeis. Jo balsas ir dainos liko gyvi, giliai įsirėžę į tautos sąmonę.
Kuo toliau, tuo tvirčiau tikiu, kad muzikos esmė – poveikis žmonių pasąmonei. Mus veikia ne gaidos, o tai, ką muzikantas perteikia tarp eilučių – jo baimė ir neapykanta, įkvėpimas ir padrąsinimas.
Dėl to muzika užbėga už akių socialinėms permainoms. Su draugais juokaudavome, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne tankai, o rokenrolas ir kokakola.
Muzika man buvo vienas pagrindinių pagalbininkų kovojant su liga.
- Ką kuriate šiuo metu?
- Dabar didžiausias mano rūpestis surinkti tai, kas jau parašyta ir išbarstyta po pasaulį. Tačiau rašau ir naują muziką, mąstau apie kitus albumus – atsivežiau su savimi visą pluoštą naujų kompozicijų.
JAV praleisti aštuoneri metai buvo naudingi tuo, kad suartino su tenykščiais muzikantais – ilgai vadovavau Rolio miesto Tarptautinės Aukštesniojo pašaukimo bažnyčios (Higher Call International Church) chorui ir instrumentiniam ansambliui.
Įkūriau ir netradicinę grupę „Baltic Aveniu“. Joje grojame su dviem baltaodžiais amerikiečiais – bliuzo, kantri ir bliugraso gitaristu bei sunkiojo metalo būgnininku. Šiuo metu rengiamės mano antrojo originalių pjesių albumo įrašams.
- Ar nebuvo sunku po išsiskyrimo metų surasti bendrą kalbą su scenos partneriais Lietuvoje?
- Atrodė, lyg būtume išsiskyrę ne prieš aštuonerius metus, o prieš savaitę. Teisus buvo Julio Cortazaras sakydamas, kad džiazas suvienija geriau negu esperanto kalba.
G.Abariaus kompaktinės plokštelės „Džiaugsmo vartai“ pristatymas. G.Abarius (fortepijonas), L.Šinkarenka (bosinė gitara), A.Jofė (būgnai), V.Ramoška (trimitas), P.Giunteris (perkusija). Birželio 5 d. 20 val. Vilniaus mokytojų namų kiemelis. Bilietų kaina – 25-50 Lt.
* * *
G.Abariaus biografijos faktai
* 1982 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.
* Ne kartą pelnė geriausio Lietuvos džiazo pianisto titulą, laimėjo Birštono džiazo festivalio Didįjį prizą (1988 m.), buvo išrinktas šalies Metų muzikantu (1989 m.).
* Jo ansambliai keliskart tapo kaimyninių šalių džiazo festivalių ir konkursų laureatais, pasirodė „Vilnius Jazz“, „Kaunas Jazz“, Birštono džiazo festivaliuose, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Čekijoje, Vakarų ir Rytų Vokietijoje, Ispanijoje, Danijoje.
* Ilgametė pianisto scenos partnerė buvo garsi džiazo dainininkė Marina Granovskaja.
* Nuo 1999 m. gyvena JAV.
* Muzikas parašė estradinių dainų, kamerinių instrumentinių kūrinių, dainų vaikams, muzikos teatro ir televizijos spektakliams, kino filmams. Iki šiol populiarios G.Abariaus dainos, sukurtos Vytautui Kernagiui (tarp jų – „Šaukiu aš tautą“ ir „Dieve, laimink Lietuvą“), Janinai Miščiukaitei, Stasiui Povilaičiui, Egidijui Sipavičiui, Žilvinui Žvaguliui, Ovidijui Vyšniauskui, Birutei Petrikytei ir kitoms lietuvių estrados garsenybėms.
