Taip neatsitiko. Gelsvoje stalinės lempos šviesoje sėdėjo besišypsantis žilagalvis. Ir aš net nenorėjau aiškintis, kiek tiesos yra legendose apie jo ekstremalius gydymo metodus. Su 69 metų gydytoju šnekėjomės apie svarbesnį dalyką – apie tai, kaip žmogus gali tapti laimingas.
***
– Jūsų knygoje „Gydyti gyvenimu“ beveik neminimas žodis „laimė“. Kodėl? Ar tokio dalyko, kaip laimė, išvis nėra?
– Yra 370 psichikos ligų ir tūkstančiai įvairiausių jų simptomų. Apie tokius simptomus, kaip nerimas, galvos sukimasis, įsitempimas, lengva paprastai pakalbėti. O dvasinė sveikata yra viena ir apie tai šnekėti sudėtinga. Kas yra laimė? Niekas nežino, kas yra sveikata, kol jos neprarado, sunku pasakyti, ir kas yra laimė. Galbūt tai yra nelaimių nebuvimas?
– Tačiau tyrėjai netgi matuoja valstybių laimės indeksą. Ir tie tyrimai rodo, kad lietuviai save laiko nelaimingais. Kaip tą paaiškintumėte?
– Taip pat yra statistika, kuri rodo, kad skurdžioje šalyse – pavyzdžiui, Indijoje, yra daug daugiau laimingų žmonių. Jie vargingiau gyvena, tačiau daugelis jų verčiasi vienodai skurdžiai. O Lietuvoje žmogus mato, kad kažkas turi geresnę mašiną, ir jaučiasi nelaimingas. Materialus pasaulis yra gerai matomas, labai lengva viską palyginti, išmatuoti.
Dvasinį turtą išmatuoti sunku. Ir žmonės nesusigaudo, kad turtingas yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam gana. Aš per metus uždirbu apie keliasdešimt tūkstančių dolerių, o mano kolega JAV uždirba apie 350 tūkstančių.
Aš galėčiau būti nepatenkintas, dirbti daugiau, skirti mažiau laiko sau ir artimiesiems. Galėčiau piktintis ir kad čia, Lietuvoje, kai kurie jaunesni už mane uždirba dvigubai daugiau – juk tai neteisinga, mano patirtis didesnė. Tačiau aš žinau, kad man pinigų užtenka, ir jaučiuosi laimingas.
Dabar žmonės bijo ne tik nuskursti. Didelė ir baimė, kad štai jis turtą praras, o jo kaimynas nepraras, ir visi jį vadins nevykėliu.
Prieš kelis šimtus metų Europoje didžioji dauguma žmonių prastai gyveno. Nedaug buvo turtingų bajorų ir dvarininkų. Bet tie, kurie skurdo, buvo tikintys. Tikėjo, kad jeigu čia pakentės, tai danguje užsidirbs geresnę vietą. Buvo svarbu daryti daug gerų darbų, galbūt nedidelių – pavyzdžiui, elgetai prie bažnyčios išmaldos duoti.
Tuomet žmonės tikėjo Dievu. O dabar kuo tiki? Pinigais.
– Jūs viską idealizuojate. Juk ir tuomet žmonėms pinigai labai rūpėjo. Ir tikėjimas dažnai tik veidmainystė būdavo.
– Visko būdavo. Tačiau tikėjimo tada tikrai daugiau buvo. Jie klausydavo kunigo žodžių, stengėsi, kad vaikai dievobaimingi būtų. O dabar atrodo, kad viską gali, jei turi daug pinigų – gali važiuoti į Paryžių, Tailandą, gerus daiktus pirkti.
Aš gimiau tada, kai radiją ne visi turėjo. Mūsų šeima turėjo radiją, tai visas kvartalas ateidavo pasiklausyti. Kai įsigijome televizorių, kaimynai eidavo pas mus kaip į kiną. Kai keliu mašina pravažiuodavo, lėkdavom pasižiūrėti, jokių minčių vaikystėje nebuvo, kad kada nors galėčiau pats turėti mašiną. Žinojau, kad galima turėti daug pinigų, bet tada reikėtų taip sunkiai dirbti, kad kur kas svarbiau atrodė gyvenime tapti ne turtingu, o neblogu žmogumi.
– O dabar aplink per daug įvairių gėrybių ir sunku joms atsispirti?
– Dabar yra daugiau pagundų, ir žmonės pasimeta tarp jų. Atrodo – jeigu turėsiu namų kiną, gyventi bus geriau, jei turėsiu geriausią kompiuterį, bus dar geriau. Jie mano, kad viską galima lengvai pasiekti, pamiršta, kad už viską reikia brangiai mokėti. Jie nori iškart tapti milijonieriais, kaip „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Gatesas.
Galėčiau ilgai pasakoti apie savo pacientus, kurie norėjo būti dievais. Šiame kabinete priešais mane sėdėjo žmogus, kuris per vieną naktį lošimo namuose pralošė 30 tūkst. eurų. Jam taip buvo svarbu pajusti savęs patvirtinimą.
Žmonės įjunksta į azartinius lošimus, nes nori gauti patvirtinimą, kad pasiseks, gal ne šiandien, gal rytoj, gal po mėnesio, bet pasiseks. O kiti nori „išlošti“, kad jų vaikai būtų laimingiausi, protingiausi, turtingiausi ir gražiausi.
Žmonėms svarbus rezultatas. Vienas mano draugų, rašytojas Kazys Saja, man „padovanojo“ vaizdinį, kaip du žmonės keliauja traukiniu. Vienas įsėdęs nerimsta: kada nuvažiuosiu, na, kada nuvažiuosiu. O kitas patogiai atsisėda, atsiverčia knyga, džiaugiasi kelione. Tai ir yra svarbiausia – džiaugtis kelione, gyvenimo kelione.
– Tačiau jūs čia apskritai kalbate apie Vakarų civilizacijos bėdas. Tai nepaaiškina, kodėl Lietuvoje toks didelis savižudybių skaičius, kodėl tiek daug suvartojama alkoholio. Esame bėdomis išsiskirianti tauta.
– Kažkada Lietuva buvo nuo jūros iki jūros, ir lietuviai iki šiol tebesijaučia kažkuo už kitas geresnė tauta. Pamenu, kai tokie naivuoliai inteligentai sakė – štai padėjome sugriauti didžiulę imperiją, vadinasi, Amerika dabar turėtų iš dėkingumo mumis ypač rūpintis.
Manome, kad nusipelnėme gyventi geriau, turėti geriausią valdžią. Prisimenate Šventąjį Raštą? Adomui ir Ievai buvo visko mažai, nors viską jie turėjo, net žvėrys jų klausė. Ne, jiems reikėjo dar ir obuoliuko. Ir čia tokių obuoliukų pilna. Daug manančių, kad galima prilygti Dievui, jei tu dantimis įkąsi tą obuoliuką. Ir jie stengiasi įkąsti – dantimis, dantimis.
Kodėl mums, lietuviams, taip labai blogai? Sovietmečiu buvo šventųjų, kurie tada buvo pakankamai šventi, kad jų padedami mes tokiomis sąlygomis daug ką ištvertume. Tačiau dabar jie jau nėra tie šventieji, kurie padėtų visuomenei sėkmingai persirgti kapitalizmu.
Yra netvarkos ir Italijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, tačiau vis dėlto ten yra daug daugiau tikro tikėjimo. Ten yra daugiau šventųjų, ant kurių pečių viskas laikosi. Kalbu apie šventuosius plačiąja prasme. Šventieji – tai žmonės, kurie savyje realizavo Dievo vaizdą. Kai kurie būna išmintingi, kai kurie gali būti ir Dievo kvaileliai – kvaili, bet šventi. Kas yra ne šventieji?
Tai tie, kurie nuo dvasios krito į materialybę. Ir šventieji gali kristi, bet jie tučtuojau vėl keliasi, nes juos valdo dvasia, o ne kūnas. Daugumą mūsų per daug valdo kūniški norai.
– Yra sakančių, kad didžiausios mūsų visuomenės bėdos – sovietmečio palikimas. Jūsų manymu, kaip žmones sovietmetis paveikė?
– Sovietmetis labai įvairiai žmones paveikė. Man ta sistema davė ir kai ką gero. Pagyvenau pragare ir žinojau, kad gyvenu pragare. Tačiau aplink mokėjau rasti angelų. Daug buvo angelų ir mums pavykdavo juos atpažinti kaip kokias baltas varnas.
Mano tėvas ir mano mokytojas Smalstys - abu kentėję lageriuose, sakė: anksčiau mes menkai pažinome žmones, tik lageryje pamatėme, kas yra tikras žmogus ir sužvėrėjime, ir suangelėjime, tačiau geriau šito nepatirti. Taip jie man sakė. Sutinku – ne visiems tokia patirtis gali būti naudinga.
Tačiau dabar žmonės dažnai gyvena pragare, bet jie net nesusigaudo, kad pragare gyvena. Dėl to jame gyvens ir gyvens.
– Daug kalbate apie tikėjimą. Tačiau yra daug žmonių, kurie netiki Dievą. Kaip jums pavyksta įtikinti savo žodžiais pacientus, kurie Dievo buvimu abejoja?
– Fronte bedievių nėra – toks mano mėgstamas posakis. Bėdos, ligos, nelaimės į tikėjimą žmones atveda. Kol sielos žmogui neskauda, jis gali ir nežinoti, kad turi sielą. Yra kažkokia sąmonė, pasąmonė. O štai aš pasąmonės neturiu, aš turiu sielą.
Kas yra religija? Religija yra kelias. Jos esmė yra žmogaus dieviškumas. Dauguma žmonių šiais laikais savo dieviškumo nemato. Vienas iš Dievo vardų yra Meilė. Svarbiausia krikščionių malda yra „Tėve mūsų“.
Kreipiamasi ne „Tėve“, ne „Tėve mano“, o „Tėve mūsų“. Kalbėdamas šią maldą, aš iškart atsimenu, kad tai yra ir mano, ir mano tėvo, mamos, močiutės ir senelio Dievas, kad jis yra mūsų Dievas – tai mus sujungia.
Mano mama mane vedžiodavo į bažnyčią, kad aš Dievo paprašyčiau, jog grąžintų man tėvą. Tuo metu jis sėdėjo Vorkutos lageryje. Aš prašiau, ir tėvas sugrįžo.
Paskui buvau pionierius, komjaunuolis. Tapau gydytoju, kuris nagrinėja organizmo refleksus ir asociacijas. Tuomet Dievą primiršau. Tačiau Dievas man atsiuntė pacientą – kunigą. Paklausiau jo, ar jis mirties bijo. Jis pasakė: „Ne, aš jau tiek prisikentėjau, kad eisiu į dangų“.
Išgirdau ir neabejojau, kad jis tiki, jog yra ir dangus, ir Dievas. Atsinaujino mano tikėjimas. Kartais nebūtina filosofuoti, analizuoti. Kai kurių kelias į tikėjimą – ilgas ir intelektualus. O kai kurių – betarpiškas. Išgirdau tą žmogų ir visą jo tikėjimą gavau.
– Keista klausytis psichoterapeuto, kuris kalba apie sielą ir Dievą. Jūsų kolegos į žmogų dažnai žvelgia kur kas paprasčiau – daug ką paaiškina vaikystėje įgytais kompleksais.
– Taip yra lengviau. Dabar yra daugybė psichoterapijos mokyklų, lengviau viską aiškinti pagal konkrečią metodiką. Galima prisiskaityti Zigmundo Freudo, tikėti, kad viskas prasideda nuo Edipo komplekso.
Vienas iš mano mokytojų sako, kad psichoanalitikai ne tik pacientą kankina, teigdami, kad jis pavydi tėvui, turi kažkokių kompleksų, bet jie net tėvus kankina, įtikinėdami, kad jie ne taip augino vaikus – kažkur bučiavosi, o vaikas tai pamatė.
– Psichoterapeutus kritikuojate. O ką pasakytumėte apie tuos naujuosius guru, kurie moko per septynias dienas tapti laimingais – dabar tokie mokymai itin populiarūs?
– Adomas ir Ieva taip pat norėjo eiti lengvu keliu – tarsi atsikandę obuoliuko galėtų tapti tokie, kaip Dievas. Yra žmonių, kurie galvoja, kad vienu paprastu būdu galima viską pasiekti. Tačiau kelias į dangų yra status ir siauras, o į pragarą – platus ir patogus.
Gerai būtų paprašyti poną Dievą, kad jis iškart iš tavęs padarytų profesionalą. Kodėl gimęs turėjau ropoti, kodėl turėjau tūkstančius kartų nukristi ir atsikelti, kol išmokau vaikščioti dviem kojomis? O štai arkliukai jau vos atsivesti ir bėga. Kodėl Dievas mums tokį kelią išrinko, kad taip sudėtingai viską pasiektume?
Tačiau jei man velnias pasiūlytų pridėti penkiolika gyvenimo metų, jei aš atsisakyčiau penkiolikos pragyventų gyvenimo metų, nesutikčiau. Atrodo, kvaila nesutikti – kodėl neužbraukti kelerių sunkiai pragyventų metų. Ne, aš tikiu, kad gyvenimas turi būti tikrai pragyventas.
– Dabar daug kalbama apie pozityvaus požiūrio naudą – esą, būtina tolyn stumti visas niūrias mintis, blogus prisiminimus. Ką jūs apie tai manote?
– Peilis yra geras dalykas ten, kur jo reikia – aštrus peilis gerai duoną pjauna. Bet jeigu su peiliu bandysi spręsti visas savo problemas, tai blogai baigsis. Taip ir su pozityviu požiūriu.
Mes turime turėti problemų ir turime jas ne nustumti į šoną, liūdesį ir pyktį reikia išgyventi. Jeigu jūs mane erzinsite, o aš vis prarysiu tą susierzinimą, mano skrandyje atsiras opa. O jeigu matysiu, kad pradedate erzinti ir sakysiu – ačiū, marš iš čia, – jausiuosi daug geriau.
Kai kada tas mandagus elgesys gali būti naudingas. Jeigu aš sėdžiu restorane, aš noriu, kad padavėjas šypsotųsi, nesvarbu, kad galbūt jo žmona voliojasi kur nors girta, o vaikai narkotikus vartoja. Aš tada noriu būti jam svarbesnis negu jo žmona, vaikai, tėvas ir motina. Ir tai normalu. Negerai, jei jis to negali, nes į restoraną aš atėjau dėl šito ir noriu čia jaustis ponu.
Blogas toks elgesys tampa tada, kai mes jį vartojame ne ten, kur reikia. Kartais žmonės bando su savo siela elgtis taip, kaip su instinktais. Juos kai kada turi tramdyti, bet sielos niekada neturi tramdyti.
– Bet kaip sužinoti, ko siela nori? Čia netgi karščiausios maldos gali nepadėti. Ką jūs patariate pacientams, kurie guodžiasi savo gyvenimo prasmės nematantys?
– Aš pacientams aiškinu, jog vogti - negerai, bet prašyti labai sveika. Jei neturite savo tikslo, „pasiskolinkite“ iš sesers ar draugės, ir eikite jos keliu. Nebūtinai tam žmogui turi labai sektis, svarbiausia, kad jis turi tikslą ir mato prasmę.
Pamenu, mano tėvas norėjo, kad būčiau daktaru. Jis man pasakė taip – jei tu nežinai, kuo nori būti: ar dvasininku, ar karininku, ar jūrininku, ar gydytoju, pagalvok, kad medicinoje yra penkiasdešimt specialybių. Nenorėsi būti chirurgas – galėsi būti terapeutas ar rentgenologas, galėsi iš daugybės specialybių išsirinkt. Ir aš tėvui buvau labai dėkingas.
Manote, aš iš karto žinojau, kad būsiu psichiatras? Iš pradžių susipažinau su medicina, paskui – su psichiatrija, psichoterapija, dar vėliau – su religine psichoterapija, o tada ir savo psichoterapiją atradau. Taip viską pamažėle renki renki, negali iškart visko turėti.
Jeigu nori iškart būti laimingas, protingas ir gražus, dažniausiai iš to nieko gero nebus. Sekasi tiems, kurie geba tvarkytis su savo nesėkmėmis. Krenta ir keliasi vaikas, krenta ir keliasi.
– Kas atsitinka, jei žmogus to nesuvokia ir savo kelio neatranda? Ar tuomet ir prasideda psichikos sutrikimai?
– Sielos liga dažniausiai yra ne tada, kai išeini iš proto, o tada, kai išeini iš savęs. Būti sveikam – tai būti savimi. Jei visuomenėje madinga būti būtent tokiu ir tu tampi mados padariniu, esi ligonis. Negalima sakyti, kad tada esi klinikinis ligonis, bet tada tavo siela serga.
Kai kurių žmonių protas skurdus, tokius vadina idiotais. Tačiau taip pat yra ir dvasios skurdas. Jeigu turi daug proto, bet siela mažutė ir suglebusi, ji nepadeda protui. Gali žmogus turėti labai stiprius raumenis, bet jeigu jis neturės imuniteto, susirgs gripu ir mirs. Ir siela yra kaip imunitetas – ji viską riša į visumą.
Štai tokias karikatūras nupiešė mano pacientai – ir raguotą kaip velnią, ir sparnuotą kaip angelą. Iš tikrųjų aš esu visoks. Kartais tikrai žiauriai su žmonėmis bendrauju. Tačiau ir būdamas „geras“, ir „blogas“ aš esu savimi. Ir tai yra laimė. Mano siela leidžia man būti ir tokiu, ir tokiu, leidžia įeiti į vieną ar kitą būseną ir iš jos išeiti.
Aš taip ir neatsakiau į jūsų klausimą, kas yra laimė, dabar pabandysiu atsakyti.
Laimė yra tada, kai tu save gerai junti. Čia yra ne gerai justi akis, ausis ar protą. Esmė – save justi. Save kaip visumą. Man gali skaudėti galvą, tačiau geriau jausti savo galvos skausmą negu išvis savo galvos nejausti. Juk būna, kad tarsi tavo galva ir mintys joje – ne tavo. Jeigu gerai junti savo blogumą, tu su juo gali susitvarkyti. Dėl to ir sakau, kad jei save gerai junti, tada esi laimingas.
