Sovietmečiu jis vos nepateko į psichiatrinę ligoninę, nes vaikštinėjo gatvėmis su iš krūtinės ir nugaros styrančiu peiliu. Nepriklausomybės metais ant KGB muziejaus cokolio iškalė nužudytųjų pavardes, Vilnelėje pynė iš dumblių kasas, piešė freskas prie Katedros augančių medžių drevėse, kėlė į kryžių paukščių inkilus, lakdino aitvarus, kurie atrodė kaip dideli angelai. Ką tik jis baigė sudėtingą ir labai brangią, iš spalvoto stiklo, baltojo ir geltonojo aukso gabalėlių sudėliotą mozaiką „Trejybė“, kuri papuošė Tuskulėnų kolumbariumo kupolą. Dabar G.Umbrasas piešia plaukiojančios bažnyčios eskizus ir svajoja kūrinį pavadinti „Marių Marija“.
lrytas.lt pokalbis su Nacionalinei premijai nominuotu menininku – apie kūrybos ir gyvenimo prasmę.
– Kaip čia atsitiko, kad jūsų darbus žino visi vilniečiai, o pavardę retas yra girdėjęs?
– Aš noriu, kad darbai kalbėtų. Anksčiau mąsčiau, kad išvis geriau, kai autoriaus pavardės nėra. Štai viduramžių meistrai retai pasirašinėdavo - nežinome daugelio bažnyčių architektų ir dailininkų pavardžių. Dabar menininko pavardė dažnai tampa svarbesnė negu jo darbas. Tačiau tada tai jau kitas žanras - gal aktorinis.
Dievas yra kūrėjas, o visi kiti - tik vykdytojai. Ir Mozartas, ir Bachas tėra instrumentai Autoriaus rankose.
Kai kurių darbų net negaliu savintis, nes jie gyvena savo gyvenimus ir gyvena daugiau negu menininkas galėtų norėti. Padariau mažą daikčiuką, o jis tapo svarbesnis negu kai kurie ilgus metus kruopščiai kurti darbai. Tai tikrai nėra mano nuopelnas. Galiu tik džiaugtis, kad man leista dalyvauti gražiuose dalykuose.
– Tas mažas daikčiukas - „Stebuklo“ plytelė Katedros aikštėje?
– Kai JAV prezidentas G.W,Bushas lankėsi Lietuvoje, jis savo kalboje paminėjo akmenį su užrašu „Stebuklas“. Dabar juokauju, kad mano plytelė yra kanonizuota.
Neseniai ėjau pro šalį ir mačiau, jog sudaužytas plytelę dengiantis stiklas. Matyt, kažkam knietėjo sudaužyti, nes juk reikėjo atsinešti įrankių tai padaryti. Galvojau, kad ant sudaužyto stiklo niekas nežengs. Ir išgirdau kažką už nugaros aiškinant, jog reikia atsistoti ant plytelės ir sugalvoti norą. Jei jau žmonių sudaužytas stiklas negąsdina, tai ačiū Dievui.
Kurdamas kartais laukiu ženklų. Pamenu, kai buvo sodinamos „Meilės krantų“ gėlės, pasirinkome metą tarp egzaminų sesijų, kad studentai galėtų man padėti. Prieš savaitę iki sodinimo sužinojau iš astronomų, kad tomis dienomis per saulės diską keliaus Veneros planeta. Sodindami pasistatėme teleskopus. Tai buvo netikėtas dangaus palaikymas - juk tyčia nesekiau planetų.
Dabar matau, kaip prie „Meilės krantų“ ateina studentė, žiūri į dausas kaip lunatikė įsimylėjusi. Ir suprantu, kad mano darbas yra reikalingas. Mačiau, kad prie Vilnelės ir Neries santakos kažkas iškasė užrašą „Aš myliu Anikę“. Tai patvirtina, kad idėja reikalinga, užkrečiama. Pasijutau ne toks vienišas.
– Kas yra reikalinga? Ką gali nuveikti menininkai šiuolaikinėje visuomenėje?
– Pasaulis vis labiau „robotizuojasi“. Menininkai gali trupučiuką padėti, kad ne visi taptų robotais. Mes galime parodyti gyvybę - tai, kad nesame vienkartiniai maišeliai, kad ne viskas užsibaigia šiandieną.
– Dabar mene dažnai kritikuojama šiuolaikinė visuomenė. Jūsų darbuose kritikos nematyti. Kodėl?
– Manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Būdamas jaunesnis maištavau. Esu padaręs chuliganiškų darbų. Senamiestyje pritaisiau prie raudono „plytos“ ženklo silikatinę plytą, ji du metus iškabėjo. Vandališkai sugadinau Šiuolaikinio meno centro užrašą - vieną raidę nulaužiau, kad išeitų „Šiuolaikinio melo centras“. Mąsčiau - jei paduos į teismą, tai pasireklamuos.
Sovietmečiu buvo maištavimo, kuris galėjo man kainuoti gyvenimą. 1982 metais perlaužiau didžiulį peilį, prisitaisiau prie nugaros ir prie krūtinės faneros gabaliukus, įstačiau peilio galus. Vienas galas įsmigęs į krūtinę, kitas išlindęs pro nugarą. Toks „subadytas“ vaikščiojau gatvėmis.
Buvau numatęs, kaip pasislėpsiu nuo milicijos, bet nepavyko. Mane areštavo ir nuvežė į psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje. Tuo metu pats dirbau greitosios pagalbos sanitaru. Laimingas atsitiktinumas - į ligoninę iš komisariato mane vežė mano bendradarbiai. Jie ir pasirūpino, kad manęs ligoninėje nepaliktų. O galėjo paguldyti pusei metų, prileisti stiprių vaistų ir būčiau tapęs daržove.
Dabar kritikuoti gal ir prasminga, tačiau tik tada, jei ta kritika nėra dar vienas triukšmas. Prieš kritikuojant reikia daug analizuoti. Aš dirbu savo darbus ir kritikai nelabai lieka laiko. Be to, verta ne tik piktintis, bet pagalvoti, ką pats galiu pasiūlyti.
– Šiuolaikinio meno centrą pavadinote Šiuolaikinio melo centru? Kodėl?
– Kažkada domėjausi žodžio „menas“ etimologija. Lietuvių kalba „menas“ yra tai, kas užduoda mintį, iškelia klausimą, kartais provokuoja, bet nebūtinai duoda atsakymą. Anglų kalba „art“ yra ir meistrystė, tačiau tai, kas perauga amato lygį. Dabar paprastai mėginčiau sakyti, kad menas yra sumanymas, išvystytas tinkamu lygiu.
Ir realistiniai, ir modernūs kūriniai gali būti sukurti talentingai arba atgrubnagiškai. Virtuoziškai padarytas kūrinys man gali nepatikti, aš jo nenorėsiu kabinti savo namuose, tačiau pripažinsiu, kad tai yra aukšto lygio darbas. Žinoma, ir virtuoziškumas gali būti grafomanijos forma. Todėl reikia ir formos, ir dvasios lygio.
ŠMC eksponuojamuose darbuose retai matau savarankišką mąstymą. Tai panašiau į elektrotechnologijų demonstravimą. Tiesa, nenoriu kalbėti vienareikšmiškai, ten mačiau puikių Prancūzijos ambasados organizuotų parodų.
– Kaip atsiranda jūsų idėjos? Kur ieškote įkvėpimo?
– Kartais pasimeldžiu, kad ateitų koks sumanymas. Kartais būna, kad idėja bręsta dešimtį metų. Štai jau Atgimimo laikotarpiu mąsčiau, ką galima būtų padaryti su KGB pastato fasadu ir tuomet jokio sprendimo neradau. Vaikštai, bandai prasikalti, kaip iš kiaušinio išsiristi, kartais ir prakali kokį kevalą savo kaktoj.
Kažkada dirbau Vilniaus Dailės Akademijoje ir sugalvojau daug idėjų, susijusių su vandeniu. Dėliojau akmenėlius Vilnelės vagoje, iš lūžtančių bangų susidarydavo tam tikri piešiniai. Mąsčiau - jeigu iš jūros putos gimė Afroditė, kodėl iš Vilnelės negali gimti Vilnelė? Vilnelė su visomis mintimis ištekėjo į Nerį. Sugalvojau „Meilės krantus“. Norėjosi surišti žmones, kuriuos skiria tam tikras atstumas. Upės krantuose išsidėstė žodžiai, juos jungė tiltas.
Man labai patiko „Meilės krantų“ atidarymas. Skambėjo dainos, ant tilto susirinko susidomėję praeiviai, patilte prabėgdavo sportininkai, iš patiltės išlindo „chronius“, priėjo prie muzikantų, paprašė cigaretės. Taip bekurdamas dar ir miestą trupučiuką kitu kampu pamatai.
Vilnius - mano gimtasis miestas. Vaikščiodamas ir besižvalgydamas vis ką nors sugalvoju, ką aplinkoje galima pritaikyti. Būna ir kitaip - kas nors pasiūlo vietą ir tada galvoji, kas ten galėtų tikti. Tačiau didesnė problema ne sugalvoti, o įgyvendinti sumanymą. Valdininkams tas, kuris ateina iš gatvės ir duoda darbo, yra lyg stichinė nelaimė.
– Iškaltos nužudytųjų pavardės ant KGB muziejaus cokolio, Tuskulėnų kolumbariumo mozaika - dvi jūsų idėjos, kurios verčia prisiminti diktatūros žiaurumus. Kaip ėmėte domėtis tokia tematika?
– Nežinau, kodėl man tai rūpėjo. Dabar galiu tik spėlioti. Mano mama septynerius metus slapstėsi be dokumentų, pabėgusi iš tremties. Bet kuris žmogus, kuris ją priglaudė ir apsaugojo nuo lagerio galėjo pats ten nukeliauti. Mano močiutė kaime buvo priglaudusi žydų šeimą – jei vokiečiai būtų radę, būtų kentėjęs ir tuomet paauglys mano tėtis.
Mano paties sąlytis su saugumo struktūromis buvo minimalus - kartą buvau trumpam sulaikytas Gruzijoje, kai kalnų tarpeklyje žuvo mano draugas.
Tiesa, Tuskulėnų aukų nederėtų vertinti vienareikšmiškai. Sunku apie tai kalbėti, nes tai gyva žaizda. Panašu, kad ten ilsisi ne tik nekaltų žmonių palaikai - yra duomenų, kad tame kape guli ir budeliai, ir aukos. Kaip du broliai - Kainas ir Abelis, vienas kitą nudobę, guli ant mamos kelių ir jai skauda širdį ir dėl teisaus ir dėl neteisaus. Protu tai nepakeliama.
– Vienas iš nežinomo dailininko gyvenimo privalumų - tai, kad žurnalistai neklausinėja jo apie asmeninį gyvenimą. Dabar skaitytojai jau susipažino su menininku G.Umbrasu. Būtų įdomu šį tą sužinoti apie jo asmeninį gyvenimą.
– Esu nevedęs. Pamenu, dar būdamas paauglys galvojau, kad pasišvęsiu menams ir neturėsiu šeimos, kad nekankinčiau artimųjų. Menininkas iš savo aplinkos daro meną ir kartais artimiesiems tai gali atrodyti labai egoistiškai. Nenoriu kalbėti vienareikšmiškai - būna kūrėjų, kurie sukuria puikias šeimas. Tačiau aš 48 metų sulaukiau vienas ir pripratau taip gyventi. Tai nepanašu į vienuolystę – turiu draugę ir nebegaliu svajoti apie celibatą, apie kurį kažkada esu galvojęs.
Lygiai taip pat esu pripratęs nevalgyti mėsos. Būdamas paauglys, gal devintokas, per televiziją pamačiau laidą apie Indijos jogus. Sužinojau, kad jie nevalgo mėsos. Šiek tiek pasiskaitęs apie vegetarizmą, nusprendžiau tapti vegetaru. Mane visi bandė atkalbėti, tačiau užsispyriau ir dariau savo. Vegetariška mityba yra mano įprotis, nesieju to su ideologiniais dalykais.
Užaugau Antakalnyje okupacijos metais. Tačiau jau paauglystėje, pasiskaitęs F.Dostojevskio kūrinių, ėmiau gilintis į Šventąjį Raštą. Buvo metas, kai gyvenau Kaukaze, kalnuose. Pasistatęs palapinę lauželį kūrendavau, riešutus valgydavau, čiobrelių arbatą gerdavau ir skaitydavau Šventąjį Raštą.
– Kaip dabar žvelgiate į jaunystės ieškojimus?
– Domėjausi daugeliu dalykų ir priimu tai kaip išmintį. Nebūtina į tuos dalykus žiūrėti kaip į religiją. Tiesiog tai yra žmonijos dvasinio gyvenimo patirtis.
Jaunystėje buvo gražių dalykų. Kažkada kasryt eidavau pasitikti saulės ant Bekešo kalno gaisrininkų bokštelio. Tuomet nuomojausi butą Malūnų gatvėje. Pranešdamos apie saulės pasirodymą į viršų pakyla varnos. Senamiestis dar miega, skendi rūkuose, kaip antklodę ūkanas praduria bažnyčių bokštai. Šešėlis nuo kalno krenta ant senamiesčio, ūkus pradeda kaip pyragą raikyti saulės spinduliai. Pažadina vieną namą, pažadina kitą, pažadina antis, plūduriuojančias užutėkyje. Gyvybė pabunda su saulės spinduliais. Tai labai graži patirtis.
Dabar atsakymų į gyvenimo klausimus kartais ieškau Biblijoje, kartais - liaudies pasakose. Pamenu, kažkada meistravau „Čiulbantį kryžių“ ir manęs ministerijoje klausė, ar sumanymas apgyvendinti paukštelius kryžiuje nėra pagoniškas.
Supykęs pasakiau: jeigu viską skirstysime į pagoniškus ir krikščioniškus dalykus, tai ir Senasis Testamentas bus pagoniškas. Manau, kad viską geriau priimti kaip visumą. Jeigu ieškosime skirtumų, rasime karą, jeigu ieškosime bendradarbiavimo, tada galime kažką nuveikti.
– Kas jums pačiam gyvenime yra stebuklas?
– Aš vis tiek daugiausia gyvenu savo darbais. Jei pavyksta įgyvendinti kokį nors sumanymą, tai jau ir stebuklas. Štai ir Tuskulėnų kolumbariumo mozaika kurta iš labai brangių medžiagų –iš baltojo ir geltonojo aukso gabalėlių. Tikras stebuklas, kad tokį kūrinį galima buvo kurti tokiu paviršutinišku laikmečiu.
Dabar piešiu pontoninę bažnyčią, kuri plaukiotų mariose. Man būtų labai gražu, kad būtų marių Marija. Todėl piešiu Marijai skirtą koplyčią. Nežinau, ar man pavyks ją pastatyti. Jei nepavyks man, gal pavyks kitiems.
Tačiau ir į elementarius dalykus galima žvelgti kaip į stebuklą. Vienam mano sunkiai sergančiam draugui stebuklas buvo tai, kad jis gali matyti už lango ant šakelės kabantį lapą.
Dabar labai gražiai kaštonai krenta, numušdami sausus lapus. Tai irgi stebuklas.
