Ta asmeninė erdvė fizine prasme yra hikikomorio kambarys. Laiką jie leidžia virtualioje erdvėje prie kompiuterio, internete arba žaisdami kompiuterinius žaidimus.
Teigiama, kad bendras visų hikikomorių bruožas yra nesugebėjimas pereiti iš vaikystės ir jaunystės į suaugusiųjų gyvenimą. Manoma, kad Japonijoje yra apie 1 mln. hikikomorių.
Prisiminiau, kaip kažkada viename lietuviškame tinklapyje atsitiktinai radau diskusijų svetainę, kurioje moterys guodėsi viena kitai nesugebančios savo vyrų atitraukti nuo kompiuterinių žaidimų. Tą kartą nustebau sunkiai galėdama įsivaizduoti, kad tokia problema egzistuoja ne paauglių gyvenime, o jaunų, tačiau suaugusių žmonių šeimose, kuriose auga mažamečiai vaikai.
Aiškinti savo vaikams, kodėl negalima pernelyg ilgai žaisti kompiuterinius žaidimus, kuo jie žalingi sveikam protui ir ko žmogus netenka dingdamas internete, visai ne tas pats, kaip aiškinti visa tai savo suaugusiam vyrui. Sunku net įsivaizduoti kokiais argumentais reikėtų remtis, kad rastum kelią į suaugusio žmogaus sąmonę ir jam įrodytum, jog kompiuteriniai žaidimai turėtų likti kažkur vaikystėje ar jaunystėje.
Vaikui juk gali sakyti, kad pasaulyje labai daug įdomių dalykų, kuriuos jis praleis, jei nuolat sėdės prie kompiuterio, o užaugęs taps neįdomus, tačiau ką sakyti vyrui, kuris jau užaugo ir yra neįdomus?
Galbūt galima jį gąsdinti mirtimi – pavyzdžiui, neseniai mirė vienas kinas, kuris kompiuterinius žaidimus žaidė tris dienas be paliovos. Neįtikėtina, bet tai tiesa. Ir nesenas žmogus buvo, įpusėjęs ketvirtą dešimtį.
Nežinau, ar tikrieji hikikomoriai egzistuoja Lietuvoje, tačiau „beveikhikikomorių“ akivaizdžiai netrūksta. Jau sakoma, kad Lietuvoje neliko šeimos, kurioje nėra emigravusių į užsienį žmonių, tai, matyt, tuoj neliks ir tokių, kuriose nėra suaugusių žmonių, internete praleidžiančių visą laisvalaikį.
Pabandykite paieškos tinklapyje įvesti „mano vyras prie kompiuterio“ ir pamatysite, kiek „moteriškų“ portalų pasiūlys padėti: „Mamanija“, „Supermama“, „Tindirindi“, „Mamyčių klubas“, „Tavo vaikas“ ir kiti. Juose apstu tragikomiškai skambančių diskusijų temų: „Kaip atitraukti vyrą nuo kompiuterio?“, „Ką daryti, jei vyras nuolat sėdi prie kompiuterio?“, „Travianas“ – moters priešas“, „Vyras gyvena kompiuteryje“.
Moterys aktyviai dalinasi patirtimi ir guodžiasi savo beviltiška padėtimi. Atrodo, kad ne viena ir ne kelios šeimos kenčia nuo šito reiškinio, daugybė moterų niekaip nesupranta, kaip atsitiko, kad kompiuteris tapo tas trečiasis, nereikalingas šeimos narys.
Taigi, „beveikhikikomoriai“ – tai tokie jauni ar vidutinio amžiaus vyrai, kurie norėtų visą laiką praleisti žaisdami kompiuterinius žaidimus ir internete, tačiau kažkaip per klaidą įsigiję žmoną ir vaikų, tad dabar vis negailestingai atplėšiami nuo monitorių. Dažniausiai juos nuo kompiuterių riksmais, grasinimais arba piktomis grimasomis bent trumpam atbaido žmonos ar draugės.
„Beveikhikikomorių“ žmonos vaidmuo – nuolat gyventi neprarandant budrumo, kovoti „dėl kiekvieno aikštelės centimetro“ ir bandyti „atmušti“ vyrą nuo kompiuterio.
Skaičiau ir komiškai liūdnų pasisakymų: žmona skundžiasi savo draugėms internete, kad negali prisišaukti vyro pagalbos, kol nesibaigia mūšis arba kol „flotas iš planetos negrįžta“. Pasitaiko ir dar makabriškesnių vaizdelių: „Kur nors išvažiuodamas vyras prašo jo flotą saugoti ir stebėti mūšius internete, kaip jam pavyko.“
Kai kuriems „beveikhikikomoriams“ pasiseka, nes šalia jų yra neįtikėtinos kantrybės moterys, kurioms „jau geriau, kad jis prie kompiuterio sėdi, negu nežinia kur šlaistosi“.
Žinoma, yra ir moterų „beveikhikikomorių“, tačiau jos skiriasi nuo vyriškos lyties „beveikhikikomorių“. Dažniausiai jos suserga ne nuolatiniu potraukiu žaisti kompiuterinius žaidimus, o tiesiog neišlenda iš interneto pasiklydusios visose tose „supermamose“, „mamyčių klubuose“ ir t.t.
„Beveikhikikomorėms“ gyvenimas daug lengvesnis, nes vyrai neturi ir jiems nereikia „supertėvo“, „tėvelių klubo“ ir panašių tinklapių, kuriuose galėtų papasakoti, kokiais būdais savo moteris galima ištraukti iš moteriškų portalų.
Visa tai būtų labai juokinga, jeigu nežinotume, kad tokia įsisenėjusi ir negydoma nepraeinanti vaikystė gali peraugti į priklausomybę. Tada darosi visai nebejuokinga ir net labai baisu. Pavyzdžiui, Kinijoje jau priskaičiuojama 30 mln. žmonių, priklausančių nuo kompiuterinių žaidimų.
Pasirodo, kol vieni laužo galvas, kaip savo vaikams įrodyti, kad kompiuteriniai žaidimai yra beprasmiškas laiko švaistymas, kiti patys juos žaidžia. Vieno tyrimo duomenys rodo, kad laisvalaikį žaisdami kompiuterinius žaidimus leidžia daugiau nei penktadalis 36–50 metų amžiaus žmonių.
Bandau apsidairyti ir suskaičiuoti įsivaizduodama kas penktą suaugusį vyrą, žaidžiantį kompiuteriu. Iš tiesų, kitaip nei negebėjimu suaugti to nepavadinsi.
Žmonėms, kurių vaikai dar nedideli ir kurie patys nemano, kad kompiuteriniai žaidimai yra gerai, pats didžiausias iššūkis savo vaikus išauklėti taip, kad jie netaptų „beveikhikikomoriais“, kad sėkmingai pereitų iš vaikystės į jaunystę, o paskui – į suaugusių žmonių gyvenimą.
„Beveikhikikomorių“ karta užaugo tada, kai žaisti kompiuteriu neatrodė labai pavojinga, atvirkščiai, tėvai džiaugėsi, kad jų vaikai puikiai valdo jiems patiems dar ne tokią prieinamą mašiną, be to, nesišlaisto kažkur, o ramiai sėdi namuose.
Jie išaugo, yra suaugę vyrai, kuriems nuostabiausias laisvalaikio leidimo būdas – žaisti kompiuterinius žaidimus, o įvairiausi tyrimai pasaulyje jau skaičiuoja aukas, kurių pareikalavo ne karas, maras, badas ar stichinės nelaimės, o internetas ir kompiuteriniai žaidimai.
