Filosofijos mokslus baigusi rašytoja R.Aškinytė: „Knygos – ne daiktai, o už jų slypintys žmonės“

Rasa Aškinytė – „iš proto ir laisvės“ atėjusi rašytoja. Taip po pirmo romano „Rūko nesugadinti“ pasirodymo šį grožinės literatūros debiutą įvardijo poetas Donatas Petrošius.

"Pasaulyje daugiau nieko nėra – tik santykiai ir tie, tarp kurių tie santykiai užsimezga", - sako R.Aškinytė.
"Pasaulyje daugiau nieko nėra – tik santykiai ir tie, tarp kurių tie santykiai užsimezga", - sako R.Aškinytė.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jun 6, 2011, 6:59 PM, atnaujinta Mar 30, 2018, 8:24 AM

Autorė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, parašiusi ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį. 2009 m. ji ėmėsi grožinės literatūros – pasirodė knyga vaikams „Beveik varlės“ („Kronta“), romanas „Rūko nesugadinti“ („Tyto Alba“). Intelektualaus sąmojo ir grakščių gyvenimiškų triukų kupinas romanas susilaukė komplimentų iš skaitytojų ir literatų.

Naujasis Rasos Aškinytės romanas „Lengviausias“ („Vaga“), parašytas per pastaruosius metus, pertraukose tarp paskaitų universitete ir vadovėlių rašymo, tarp kelionių į Kosovą, Strasbūrą, Kiprą ir kitas Europos šalis, kur autorė veda seminarus apie žmonių teises, diskriminacijos, nusikaltimų prieš žmoniją prevenciją. Šįkart su Rasa Aškinyte kalbamės tik ką pasirodžius antrajam jos romanui „Lengviausias“. Apie rašymą – romanų, vadovėlių, dienų, žmonių...

- Rasa, imatės vis skirtingų literatūros žanrų (romanai, vadovėliai, knygos vaikams). Kas asmeniškai jums turi didesnę prasmę – parašyti etikos vadovėlį devintokams ar romaną?

- O jums kas turi didesnę prasmę – eiti į darbą pirmadienį ar antradienį? Tiek vadovėliai, tiek romanai, tiek ir visa kita, ką aš darau yra mano darbas. Visada vienodai prasmingas. To, kas man atrodo mažiau prasminga aš tiesiog nedarau, nes neturiu laiko. Jei turėčiau, daryčiau, nes esu darboholikė. O žanrai gal ir skirtingi, tačiau stilius tas pats – mentalinė pasaulio analizė. Būtent analizė, o ne fiksavimas. Niekada nerašau, kaip sako rusai, „čto vižu, to paju“. Ieškau tendencijų, bendrųjų principų, idėjų. Nesakau, kad randu, arba kad tikiuosi rasti, ar kad išvis įmanoma rasti. Bet ieškoti įdomu.

- Rodos, jūsų romaną „Legviausias“ (kaip ir praeitą romaną) galėtų skaityti ne tik moteriškės su išsilavinimu ar prijuoste, bet ir jūsų studentai, mokiniai, žodžiu, paaugliai... Ar tai komplimentas romanui?

- Visus romanus, kaip ir bet kurias kitas knygas, gali skaityti ir skaito įvairūs žmonės. Tai, kad tam tikros knygos yra skirtos tam tikrai žmonių grupei, yra stereotipas. Niekada negalvoju, kas yra galimi mano knygų skaitytojai, nesiorientuoju į jokias grupes, nieko nebandau nuspėti. Rašau, ką noriu.

- Ir nebūtų įdomu žinoti, kas skaito(-ys) jūsų romanus? Sakote, negalvojat apie skaitytoją? Juk savo romanuose nuolat sąmoningai provokuojate skaitytoją. Aš, pvz., skaitydama romaną „Lengviausias“ jaučiausi taip, tarsi ir su manim kaip tik kažkas (autorė? veikėjai?) norėtų užmegzti kažkokį santykį, dialogą?

- Klausiate taip, lyg tai jus gąsdintų. Turbūt panašiai jaučiasi ir tie, kuriems atrodo, kad su jais santykius nori užmegzti ufonautai, dvasios ar kitos nežemiškos būtybės. Išskirtinumo jausmas, džiaugsmas ir baimė vienu metu?

Ir aš visada būnu įtari ir atsargi, kai kas nors bando su manim užmegzti santykius...

- Na taip, „Lengviausias“ itin „dialogiškas“, t.y. iš esmės romane analizuojami, interpretuojami santykiai...

- Todėl, kad pasaulyje daugiau nieko nėra – tik santykiai ir tie, tarp kurių tie santykiai užsimezga. Turiu omenyje visus įmanomus santykių tipus – santykius tarp žmonių, daiktų ir reiškinių. Ir dar yra idėjos apie santykius. Daugiau nieko.

- Daug keliaujate, sutinkate įvairiausių įdomiausių žmonių. Jūsų romanų personažai – neįtikėtinos asmenybė, o kartu ir labai tikroviški žmonės. Gali kilti įtarimas, kad jūsų romanuose ir susitinka tie keisti žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių?..

- Mano veikėjai neturi prototipų. Mano romanai yra visiškai fantastiniai, t. y., išgalvoti. Mieli mano draugai ir pažįstami, neieškokite ten nei savęs, nei manęs – nerasite. Ir tuo pat metu ieškokite, nes viskas, kas atsitinka veikėjams, daugiau ar mažiau yra nutikę ir jums ar man. Visi tie įvykiai yra tokie universalūs ir bendražmogiški, kad kartais aš pasigendu juose bent šiek tiek originalumo...

- Originalumo, man rodos, tikrai netrūksta. Nes viskas yra liūdna, ir linksma, kaip tikram gyvenime...

- Aš taip padariau tyčia. Norėjau parašyti liūdną romaną apie liūdnus žmones, ir parašiau. Net du. Paklausit, kodėl apie liūdnus? O kodėl ne?

- Žydai sako, kad daug juokiasi iš savęs tam, kad aplenktų kitus, kol kiti iš jų nespėjo pasijuokti. Jūsų cinizmas ir saviironija tokie žydiški...

- Gal netyčinio cinizmo ir ironijos romane yra, nežinau. Tikrai nenorėjau, kad taip atsitiktų. Norėjau parašyti gražų lyrinį meilės romaną. Kaip suprantu iš klausimo, man nelabai pavyko... Tačiau ko tame romane tikrai nėra tai saviironijos. Todėl, kad ten nėra manęs. Aš neaprašinėju savęs, jokių biografinių faktų, jokių mano svajonių, nieko mano.

- Tai jūsų veikėjai gimsta be jokių kūrybinių „sąrėmių“ (vardai lyg susapnuoti, charakteriai lyg netyčia „nutikę“, siužeto dinamika) ir beveik be jokių aplinkybių (nežymūs ar nesvarbūs nei laikas, nei vieta)?

- Taip, aš rašydama nesikankinu, rašau lengvai. Gal tai ir jaučiasi.

Nefiksuoti laiko ir vietos nebuvo pirminė idėja, aš pati tai pastebėjau tik parašiusi. Šiokios tokios gairės yra, aišku, kad veiksmas vyksta ne viduramžiais ir ne kaime. O tikslus laikas ir vieta tikrai nesvarbūs. Koks skirtumas, įsimylėsi pusę šešių ar pusę aštuonių, Vilniuj ar Amsterdame. Svarbu tik tai, kad įsimylėjai.

- Atrodo, kad jūsų apskritai niekas nekamuoja, pvz. sovietinė vaikystė? Kaip taip gali būti?

- Tikriausiai kamuoja, tik jūs to nematot, nes pačios vaikystė buvo tokia pat sovietinė. O kiti mato. Gaila, bet mumyse yra tas sovietinis štampas. Niekada nesupratau, nei kur jis yra, nei kaip jis pasireiškia. Bet... žinot, kas labiausiai apstulbino pirmą kartą nuvažiavus į eks-Jugoslavijos šalis? Tas pats sovietinis štampas. Net negalėčiau tiksliai apibūdinti, kas tai yra. Nuvažiuoji taip toli, beveik tris tūkstančius kilometrų, viskas taip skirtinga, kai kurios valstybės musulmoniškos, ir... pasijunti kaip Lietuvoje prieš dvidešimt metų. Kažkas tarybinio tiesiog tvyro ore, kad ir kaip mes ar jie bandytume to kratytis. Gal aš klystu, tai tik mano jausmas.

Praeitą mėnesį buvau Kipre, užpraeitą – Strasbūre. Ir visur į mane, neklausdami, iš kur aš, žmonės kreipiasi rusiškai. Nors jau dvidešimt metų turiu tikrai daug reikalų su vakarų Europa, man ant kaktos vis dar parašyta, kad aš postsovietinė. Nežinau, ar dėl to liūdėti, ar džiaugtis.

- Rašytojas Elmore’as Leonardas yra pasakęs apie romanų rašymą: „Negalima naudoti jokių kitų veiksmažodžių dialogui aprašyti – tik „pasakė“. Jums tai tinka? Gal galite pratęsti mintį ir pritaikyti savo rašymo būdui?

- Nebaigiau literatūros studijų, todėl niekas manęs neįtikino, kad sinonimai puošia kalbą. Jie tik blaško, atitraukia nuo esmės, trukdo suprasti mintį. Sinonimų prigalvoti taip paprasta, tik ar reikia? Man ne. Aš parašau, ką pasakė, o atspalvį, intonaciją, kaip pasakė gali susigalvoti pats skaitytojas, jei jam tai atrodo svarbu.

Dar viena priežastis, kodėl neparašau, kaip pasakė yra ta, kad tai vis tiek pilnai neapibūdintų situacijos. Kas, kad parašysi „rėkė“? Yra tiek daug būdų rėkti, tiek daug galimų veido išraiškų rėkiant, tiek galimų gestų. Turi aprašinėti arba viską, arba nieko.

- Romanui (kiekvienam personažui) būdingas kažin kokia nuotaika (nusiteikimas) tarp melancholiško džiazo ir budistinio lengvumo. Kodėl?

- Oi oi, kiek visko jūs tame romane matot. Mane visada nustebina skaitytojai, tiek profesionalai, tiek ne, nes jie mato arba daugiau, nei aš norėjau pasakyti, arba mato visai ne tai, ką tuose veikėjuose ar situacijose matau aš. Gali matyti ten ir melancholišką džiazą ar -budistinį lengvumą, tik neklauskit manęs kodėl jūs ten matot būtent tai...

- Daug žmonių vertina savo gyvenimą pagal vaikų, galbūt parašytų romanų, sutiktų žmonių, apkeliautų šalių skaičių? Ar ir jums tai svarbu?

- Išskirčiau tik žmones. Ir svarbiausius, ir atsitiktinius, trumpalaikius. Ir iš apkeliautų šalių svarbu tik žmonės. Manęs beveik visiškai nedomina gamta. Ji per daug tobula, kad būtų įdomi. Kiek gali būti įdomu vien žavėtis? Visai kas kita žmonės ir tai, ką jie sukuria. Žinoma, labai įdomus santykis tarp liūto ir gazelės, bet daug įdomiau stebėti tą patį santykį tarp žmogaus-liūto ir žmogaus-gazelės, arba tarp dviejų žmonių-liūtų ar dviejų žmonių-gazelių. Ypač jei esi vienas iš jų.

O romanai... ir čia svarbu tik žmonės. Tie, kurie aprašyti ir tie, kurie rašo. Knygos – ne daiktai, o už jų slypintys žmonės.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.