JAV gimęs, bet į Lietuvą atvykęs daktaras D.Udrys: “Visada galvojau apie darbą ir gyvenimą Lietuvoje - čia jaučiuosi kaip namie”

Gimęs ir augęs Amerikoje politikos mokslų daktaras Darius Udrys du pastaruosius mėnesius gyvena ir dirba Vilniuje. 39-erių Europos humanitarinio universiteto prorektorius plėtrai stebi įvairias interpretacijas, kodėl lietuviai emigruoja, ir sako pasigendąs rimto tyrimo, kuris atskleistų emigracijos priežastis.

Sigita Purytė

Aug 3, 2011, 9:36 AM, atnaujinta Mar 29, 2018, 6:01 AM

- Kaip nutiko, kad grįžote į Lietuvą, tiksliau, atvykote į ją gyventi?

- Jau nuo pirmo apsilankymo 1988-aisiais mane visada traukė Lietuva. Dabar gavau konkretų pasiūlymą dirbti Europos humanitariniame universitete, stiprinti universiteto finansinę bazę ateičiai, kad Baltarusijos jaunimas galėtų įgyti išsilavinimą, kurio negauna savoje šalyje.

- Ar dažnai keičiate gyvenamąją vietą, šalį, užsiėmimą?

- Mano karjera – tarptautinė. Daugiau nei penkerius metus gyvenau ir dirbau Prahoje, taip pat gyvenau ir dirbau Vokietijoje. Judėti iš vietos į vietą man yra įprastas, nors ir nelengvas dalykas. Yra įdomu pakeisti aplinką ir darbą. Tai lig šiol dariau maždaug kas 3-5 metus.

Lygiai kaip Amerika, man patinka ir Europa. Taip pat džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie tokio svarbaus švietimo projekto, kuriame dalyvauja Lietuva.

- Ar buvo svarbu, kad darbas – Lietuvoje?

- Taip. Visada galvojau apie darbą ir gyvenimą Lietuvoje. Čia jaučiuosi gerai, kaip namie.

- Statistikos departamentas pateikė skaičius: per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos išvyko 204,7 tūkst. šalies gyventojų. Kaip vertinate tokį emigracijos lygį?

- Toks gyventojų nutekėjimas turėtų kelti nerimą, nes tai reiškia, kad nemažai žmonių neranda savo vietos Lietuvoje. Išeitis nėra juos smerkti, kritikuoti, išstumti, nebelaikyti savais, nors tą tendenciją kartais pastebiu. Jei mes norime, kad žmonės būtų sėkmingi, turime leisti jiems ieškoti sėkmės ten, kur jie mano, kad ta sėkmė yra.

Tačiau tai turėtų versti susimąstyti, ko esama šalies ekonomika ir visuomenė tiems žmonėms nepasiūlo, kad tiek daug jų jaučia poreikį ieškoti savęs, siekti savo tikslų svetur. Protų kursavimas nėra blogai. Susirūpinti reikėtų dėl protų nutekėjimo.

- Esate minėjęs, kad nėra iki galo aišku, kodėl lietuviai emigruoja. Ką turėjote galvoje?

- Aš pasigendu sistemingo statistinio tyrimo apie tai, dėl ko žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Žinoma, ir aš, ir jūs pažįstate žmonių, kurie gyvena užsienyje ir gali paaiškinti, kodėl jie asmeniškai išvažiavo. Bet ar tai parodo visą vaizdą? Jei išgirstu iš 30 žmonių, kad jie išvažiavo dėl priežasties A, B ir C, ar tai atspindi visą realybę? Mano galva, jei valstybei ir visuomenei rūpi šis klausimas, reikia rimčiau tuo pasidomėti, atlikti išvykusiųjų apklausas.

Būtų įdomu sužinoti, kodėl jie išvyko, ar išvyko visam, ar turi planų grįžti, ar tik norėtų grįžti, bet neketina. Turėtų būti įmanoma pasiekti bent jau reprezentatyvią jų dalį. Tai padėtų spręsti šį klausimą. Remtis vien spėliojimais ir atsitiktine informacija – mažiau efektinga.

Iš ekonominės pusės, panašu, kad nors jauniems žmonėms yra suteikiamas aukštasis išsilavinimas, bet daugelis jų neranda, kur produktyviai panaudoti įgytus įgūdžius. Girdžiu nusiskundimų, kad trūksta darbų, kuriems reikėtų tokios kvalifikacijos darbuotojų ir už kuriuos būtų mokamas jų lūkesčius atitinkantis atlyginimas. O kodėl tokių darbo vietų trūksta Lietuvoje – sudėtingas klausimas, reikalaujantis kompleksiško sprendimo.

Tačiau mūsų mokslo institucijoms, verslui, valstybės politikams ir potencialiems darbuotojams vis dar sunku rasti bendrą kalbą.

- Ar jūs pats buvote tokioje situacijoje, kai aplinkybės jus buvo privertusios palikti šalį?

- 2004-aisiais “Laisvosios Europos” radijas uždarė visą lietuvių tarnybą. Visi darbuotojai turėjome nuspręsti, ką toliau veiksime. Aš nutariau grįžti į Los Andželą ir baigti savo doktorantūros studijas, skirti visą laiką disertacijos rašymui. Daugelį paliečia panašaus pobūdžio pokyčiai. Mano atveju tai buvo galimybė grįžti į kitą mėgstamą vietą – Kaliforniją. Laimė, turėjau santaupų, galėjau pabaigti mokslinį darbą ir netrukus po to vėl įsidarbinau. Bet tokie laikotarpiai tikrai nelengvi, ypač tiems, kas dirba labai specifinį darbą. Dėl to esu lankstus dėl gyvenamosios vietos.

- Kokią įtaką emigracijai turi žmonių požiūris į darbą, šalį ir savo gyvenimą? Kokį žmonių požiūrį jūs pastebite Lietuvoje?

- Mano manymu, yra įsitvirtinęs perdėm neigiamas požiūris į gyvenimą Lietuvoje ir tai daug lemia. Mes, lietuviai, kažkodėl linkę niūriomis spalvomis tapyti Lietuvos paveikslą. Turime problemų, bet juk yra ir daug gerų dalykų, ypač prisimenant, kas buvo anksčiau.

Žinoma, dažnai žmonės pasijaučia labai vieniši, kovodami su neigiamomis aplinkybėmis ir praranda viltį. Niekas nenori kovoti vienas. Gal būtų galima, apeliuojant į žmonių jausmus savo gimtajam kraštui, vieningiau ieškoti išeičių ir sprendimų?

- Kas turėtų susirūpinti dėl protų nutekėjimo?

- Manau, visi. Verslas, kuris skundžiasi, kad trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Valstybė, kuri nori išlaikyti socialinę sistemą, bent jau tokią, kokia ji yra, arba ją gerinti, kuriai reikia turėti tam išteklių. Ir paprasti piliečiai, norintys, kad šalis išliktų ir klestėtų.

- Jūs dirbate universitete, kuriame studijuoja jaunimas iš Baltarusijos. Kokios jų nuotaikos? Ar turėdami daugiau galimybių išvažiuoti, jie lengvai paliktų savo šalį?

- Kiek teko su jais bendrauti, man didelį įspūdį paliko jų patriotiškumas. Jie siekia geresnės Baltarusijos. Jų patriotiškumas nėra susijęs su politine valdžia, bet su pačia šalimi. Taip, kaip lietuvių Sąjūdžio laikais.

- Ką reiškia būti patriotu? Ar jūs save tokiu laikote?

- Taip. Mano mąstymą, vertybes, gyvenimo planą stipriai praturtina žinojimas, kad esu lietuvis. Yra labai daug žmonių Lietuvoje, kuriais galiu pasikliauti, su kuriais mane sieja bendra kultūra, istorija, kurie man yra mieli ir „savi“.

Nors patriotiškumas siejamas ir su vieta, man tai yra visų pirma ryšiai su žmonėmis, kuriuos vienija vieta, kultūra, kalba, bendravimo būdas ir bendras požiūris į ateitį.

Nereikėtų atstumti tų žmonių, kurie nebegyvena Lietuvoje. Verčiau išlaikyti ir kurti pozityvų ryšį. Neturime būti vienodi ir visą laiką gyventi vienoje vietoje. Nė vienas nesame identiški. Kai pradedame išstumti žmones vienu ar kitu pagrindu, galiausiai nelieka tautos, lieka tik suskaldyta ir susipriešinusi visuomenė.

- Ar gali būti, kad viena iš emigracijos priežasčių – jausmas, kad toks, koks esi, čia netinki, esi nereikalingas?

- Neatmetu tokios galimybės. Žmonijoje yra gana stipri konformizmo tendencija. Jei jos neatsveria atvirumas tam, kas gali būti gera dėl kitoniškumo, nukenčiame visi. Mes netenkame jų dovanų, o tie žmonės jaučiasi išstumti ir savo sugebėjimus, dovanas siūlo kažkam kitam. Visi per tai pralaimime. Mes pralaimime ir prarandame juos, o jie – vienybę su mumis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.