„Nemanykite, kad nuobodžiauju. Neturiu laiko, nes užsiimu tuo, ką mėgstu“, – rugpjūtį duodamas interviu „Lietuvos rytui“ prisipažino liepos 27-ąją 90-ąją gimtadienį atšventęs akademikas J.Kubilius.
Pareigų netrūko, todėl J.Kubiliaus niekas nedrįsdavo pavadinti pensininku. Jis buvo Mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, pagyvenusių žmonių klubo „Patirtis“ pirmininkas.
Prieš keletą metų palaidojęs žmoną Valeriją, įpročių nepakeitė. Matematikas keldavosi 6 valandą, papusryčiavęs užlipdavo į antrajame aukšte įrengtą biblioteką, nes vien monografijų, meno albumų, enciklopedinių leidinių ten – apie keliasdešimt tūkstančių. Tik dalis jų telpa bibliotekos lentynose, visa kita – namo rūsyje.
„Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo. Knygos man yra svarbios. Vis nusiperku naujų, tik nespėju perskaityti“, – rugpjūtį prasitarė J.Kubilius.
Rengęs knygą apie Lietuvos matematikos istoriją J.Kubilius pasirinko sunkų laikotarpį. Jo tikslas buvo aprašyti, kokios matematikos disciplinos buvo dėstomos šalies aukštosiosiose mokyklose nuo 1920 iki 1944 metų. „Reikia literatūrinio talento, kad būtų smagu skaityti“, – sakė J.Kubilius, kuris žavėjosi ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir grožine literatūra.
Pavalgius pietus ateidavo metas pokaičio miegui, o pailsėjęs mokslininkas vėl sėsdavo prie darbo stalo. Kad būtų smagiau dirbti, jis mėgo klausytis klasikinės muzikos, o sulaukęs 22 valandos ruošdavosi miegoti. Pastaruosius kelerius metus J.Kubilius nebedėstė studentams, nes jam buvo sunku kelias akademines valandas stovėti prie lentos ir rašyti lygtis.
Matematikas šią vasarą tikino, kad jį visada supa protingi žmonės, su kuriais pasitarus įmanoma daug pasiekti.
J.Kubiliaus mokiniai šį rudenį jo garbei rengė jau penktąją tarptautinę matematikų konferenciją. Todėl mokslininkas nesijautė vienišas. Skųstis ar dejuoti dėl ko nors, jaustis nepatenkintam buvo ne jo būdas.
Vilniuje gyvenantys J.Kubiliaus vaikai dažnai jį aplankydavo. Sūnus Kęstutis – taip pat matematikas, duktė Birutė Petrauskienė – kardiologė. Rečiau akademikas matė tik savo anūkus – Eglė dirba Londone odontologe. Anūkas Jonas Kubilius jaunesnysis mokosi Leveno universitete Belgijoje. Būdamas doktorantas jis domisi neuromokslais, o į šią sritį atėjo iš prestižinio Masačusetso technologijos instituto (JAV), kur baigė matematikos ir fizikos bakalauro studijas. „Nesigirsiu, bet Jonas – gabus vaikis. Žiūrėsime, kas iš jo bus“, – J.Kubilius šelmiškai šypsojosi, kalbėdamas apie anūką.
J.Kubilius juokavo, kad matematiko darbo priemonių nėra daug. Tai – gera galva ir pieštukas, todėl investicijų tam nereikia. Dar vienas puikus dalykas – matematikai ilgai gyvena, nors nedaug žmonių supranta, kuo jie užsiima.
Tai, kad ilgai liko darbingas, J.Kubilius dėkojo savo tėvams, iš kurių buvo paveldėjęs ilgaamžiškumo genus. Jo motina mirė sulaukusi 95 metų.
Kuklaus būdo J.Kubilius nemėgo švęsti gimtadienio. Jis nesureikšmino savo titulų, nes manė, kad tai rodo tuštybę ir naivumą. „Kai buvau rektorius, nemėgau jubiliejų. Stengdavausi jų nešvęsti, kad nematyčiau pataikūnų. Mėgstu gėles, kurios dar nėra nuskintos“, – yra sakęs J.Kubilius.
Prieš dešimtmetį, kai sukako 80 metų, jis nebuvo įspėjęs savo mokinių neteikti gėlių. Tąsyk sveikintojų susirinko tiek daug, kad gėles teko merkti į baseiną, esantį sode prie namo. Kai svečiai jau ruošėsi išeiti, J.Kubilius paprašė paimti gėlių puokštes ir nunešti jas į netoliese esančias Antakalnio kapines, kur palaidota daug universiteto dėstytojų. Taip pagerbdamas į nebūtį iškeliavusius bendradarbius J.Kubilius jautėsi esantis universiteto bendruomenės narys.
Matematikui ne kartą gyvenime teko girdėti, kad jis yra jauniausias – mokslų daktaras, universiteto rektorius, akademikas. Tikimybinės skaičių teorijos pradininko Lietuvoje kelias nebuvo rožėmis klotas.
1940-aisiais įstojęs į Vilniaus universitetą po metų pajuto skurdo nagus – prasidėjus vokiečių okupacijai maisto produktų buvo galima įsigyti tik pagal kortelę. Maisto, kurį galėdavo suvalgyti vienu metu, turėdavo pakakti savaitei.
Naciams uždarius universitetą J.Kubilius grįžo į tėviškę. Kai po karo universitetas vėl ėmė veikti, kai kurių dalykų egzaminus reikėjo laikyti iš naujo. Mat sovietiniais metais netiko tai, ką studentai išmoko vokietmečiu. J.Kubilius baigė universitetą turėdamas tik du ketvertus, vieną jų – iš marksizmo egzamino.
Pokaris jam nebuvo lengvas. Kad neįkliūtų dėl ryšių su pogrindininkais, jis privalėjo dingti iš Vilniaus, todėl pasirinko aspirantūrą tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Apsigynęs disertaciją J.Kubilius ėmė svajoti, kad Vilniaus universitetui reikia grąžinti mokslo šventovės vardą ir rengti jaunus mokslininkus.
Pastangos ugdyti jaunąją kartą nenuėjo veltui – vien vadinamųjų tikimybininkų, apgynusių disertacijas, Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 150.
Darbštumas J.Kubilių gelbėjo nuo apkalbų ir pavydo. Dėl sugadintos šeimos biografijos J.Kubilius iš pradžių negavo Vilniaus partinės valdžios palaiminimo važiuoti į Maskvą, kur galėtų tapti habilituotu daktaru. Matematikas nesėdėjo sudėjęs rankų, niekam nežinant toliau rašė disertaciją. Tik 1956-aisiais po komunistų partijos XX suvažiavimo, kuris pasmerkė stalinizmą, požiūris į J.Kubilių pasikeitė.
„Kartą pasikvietė mane Mokslų akademijos prezidentas ir pranešė, kad leidžia man vykti į Maskvą toliau rašyti disertacijos, – yra pasakojęs J.Kubilius. – Ačiū, man to nereikia. Disertacija parašyta, tik netrukdykite man ją ginti.“
Trumpa kalba padarė didelį įspūdį partiečiams. 1958-aisiais J.Kubilius buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi. Tada jam buvo 36-eri.
Kaip jauniausias pasaulyje rektorius lietuvis išgarsėjo per šmaikštų liežuvį. Kartą universitete apsilankę JAV žurnalistai ant J.Kubiliaus stalo pamatė rusų kalba leidžiamą žurnalą „Amerika“. Jame buvo straipsnis apie jauniausią rektorių JAV – 38 metų Harvardo universiteto prezidentą.
Šį straipsnį skaitęs J.Kubilius prasitarė užsienio žurnalistams, kad jis yra dar jaunesnis. Taip žinia apie lietuvį pasklido už Atlanto.
Tarptautinį pripažinimą J.Kubiliui taip pat lėmė monografija „Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje“. JAV matematikų draugija šią knygą išvertė į anglų kalbą. Užsienyje buvo išleisti penki jos tiražai.
J.Kubilius išgarsėjo ir atkaklumu organizuodamas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. „Prisiminkime, kaip sovietų laikais atrodydavo jubiliejai: mitingas, studentų koncertėlis, o tada – geros išgertuvės. Mes viską darėme kitaip, nors mūsų ideologai nėrėsi iš kailio“, – prisiminė J.Kubilius. Rektoriui pavyko įrodyti, koks universitetas yra seniausias tuometėje Sovietų Sąjungoje.
Į šventę Vilniuje neatvyko įsižeidęs Maskvos Lomonosovo universiteto rektorius fizikas Anatolijus Logunovas. Jis atsiuntė žemiausio rango prorektorių. Tuo pačiu atsilygino ir vilniečiai. Kai Maskvos universitetas vėliau šventė savo jubiliejų, J.Kubilius atsisakė vykti į Sovietų Sąjungos sostinę ir nepabūgo parodyti pilietinio nepaklusnumo.
Ne veltui poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad 1979 metais Vilniaus universiteto jubiliejus tapo Atgimimo pradžia.
Po 33 metų pasitraukęs iš rektoriaus pareigų J.Kubilius tapo legenda – jo stažas šiame poste vienas didžiausių.
„Atsimenu elementorių, iš kurio mokiausi skaityti. Buvo toks tekstas apie vaiką, klausinėjusį senelio, koks metų laikas geriausias. Senelis pasodino anūką į roges ir pavežiojo. Atėjus pavasariui pasiėmė jį žvejoti. Vasarą vedėsi uogauti, o rudenį – grybauti. Tada senelis paklausė anūko, koks metų laikas jam labiausiai patiko. Visi buvo geri, atsakė šis. Taip yra ir gyvenime. Kad ir kiek gyventum, visi metai geri“, – vaizdžiai yra kalbėjęs J.Kubilius.
Pro memoriam Eidamas 91-uosius metus mirė buvęs ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius profesorius Jonas Kubilius. Jurbarko rajone gimęs matematikas ilgiausiai – net 33 metus, nuo 1958 iki 1991 m. – ėjo VU rektoriaus pareigas. Jis tapo ir jauniausiu rektoriumi universiteto istorijoje. Šias pareigas jis perėmė būdamas vos 37-erių.
Profesorius buvo Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Santarvės fondo laureatas, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas.
1992–1996 m. buvo išrinktas į Seimą.
Profesorius specializavosi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse. Tyrinėjo matematikos istoriją Lietuvoje.
Velionis bus pašarvotas šv.Jonų bažnyčioje.
