„Ar nėra mūsų valstybėje kitų problemų?“ - klausimu į žurnalistės klausimą atsakė D. Grybauskaitė apie Garliavos istoriją. Taip pat ir dar aštriau galėtų paklausti daug Lietuvos gyventojų, nes tos istorijos dirbtinumas net plika akimi matomas. Ir vis tiek mėnesių mėnesiais iki šiol sukamos tuščios girnos, tarsi tai turėtų būti pagrindinis valstybės darbas ir rūpestis.
Rašytojas R. Valatka, perskaitęs originalų pranešimą diskusijos tema, mano, kad polinkis į sąmokslo teorijas nėra vien duoklė madai, bet atsiremia į žmogaus prigimtį, istoriją ir kultūrines tradicijas. Tokios išsamios mūsų politinių kvailysčių analizės „mūsyse“ dar nėra buvę. Vienas iš jaunos kartos klausytojų norą už net elementarių politinių sprendimų ar įvykių ieškoti apgavystės, susimokymų ir apgaubti gyvenimą įtarimų skraiste kildino iš žmonių nepasitikėjimo savimi ir savo protu. Viltingas pasisakymas, leidžiantis tikėtis, kad ateinanti politikų karta bus kritiškesnė, racionalesnė ir nesistengianti matyti politinį gyvenimą tik voratinkliais apraizgytą.
Tačiau ne visi skandalai skirti pabėgti nuo realybės ir atsakomybės. Pati nemaloni realybė dažnai paskatina emocingam reagavimui, kuris suvešėjęs nebepaklūsta nei logikai, nei sveikam protui. Per daugelį rezonansinių bylų iš tikrųjų atsiskleidė teisėsaugos problemos, kurios kartojasi metų metais. Ir jos kyla ne vien iš teisėjų.
Daugelis specialistų pripažįsta, kad vis dar rimta problema yra nusikaltimų tyrimas. Susikaupė nemenkas kiekis neteisingu pagrindu nuteistų žmonių. Ir priežastys gilesnės, nei vieno ar kito pareigūno pikta valia. Ne paslaptis ir nesėkmės atveju pareigūnų bandymai gelbėti kolegas. Tebeegzistuoja ir papirkinėjimai, ir telefoninė teisė.
Todėl, nepasitenkinimo debesims susitelkus, nebežiūrima, kas yra kas. Visi kalti. Tačiau yra problemos ir, deja, tie, kurie jomis naudojasi egoistinias tikslais. Čia ir veisiasi sąmokslo teorijos. Nepasitikėjimo, visuotinio įtarumo atmosferoje gimsta ir nauji visuomenės gelbėtojai. Kiek per dvidešimt metų jų jau buvo?
Atkreipkime dėmesį į dabar paplitusį, Lietuvos politinį gyvenimą vertinantį, žodyną. Chunta, puvėsiai, netvarka, amoralumas, neteisėtumas, klanai, klikos, nekalbant jau apie žmogaus orumą žeminančius apibūdinimus. Ir tai girdime jau ne tik iš anoniminių internautų, bet iš profesorių, docentų, menininkų.
Štai kaip vaizduoja dabartinę situaciją valstybėje solidus mokslininkas, buvęs užsienio reikalų ministras prof. P. Gylys: „Niekieno nerinkti žmonės įsijautė į šalies valdytojų vaidmenį perimdami funkcijas, kurias demokratinėje šalyje atlieka suverenas – tauta ( tiesioginė demokratija), arba tautos išrinkti žmonės (netiesioginė demokratija), ta grupė bent dalinai privatizavo mūsų politinę erdvę, pajungė ją savo grupiniams interesams.“ Nors profesorius neįvardija, kas ta savanaudė grupė yra, bet iš teksto analizės aišku, kad galvoje turimi du judėjimai – „Drąsos kelias“ ir „Už teisingumą“, nes jų narių dar niekas nerinko, bet jie kalba Lietuvos vardu ir turi didelę įtaką Seimui, Vyriausybei ir prezidentei.
Aš nemanau, kad šios iš vienos kilusios dvi grupės yra tokios galingos, bet ne visi Lietuvos gyventojai žino politinio gyvenimo užkulisius, todėl paaiškinimas, kas yra kas, būtinas. Kitaip žodžiai virsta klasikiniu sąmokslo teorijos tekstu, kur dominuoja užuominos, kurių mūsų krašte šiuo metu labai daug. Tačiau, kad ir kiek būtų teisus profesorius ir kiek būtų ydų valstybėje, ar teisinga būtent taip įvertinti dvidešimties metų kelią? Ir nebėra ką daugiau jaunimui pasakyti? Be to, labai dažnai pesimizmo himnus gieda tie, kurie patys buvo valdžioje.
Pagaliau pats prof. P. Gylys (nors savikritika yra geras dalykas) priklauso vienam iš minėtų judėjimų. Mano manymu, viena didžiausių mūsų politinio gyvenimo problemų yra auditorijos jausmo praradimas. Pirmaisiais atkurtos valstybės metais dar buvo mąstoma apie žodžio reikšmes ir kaip jie gali būti suprasti besiklausančių.
Pasaulio lietuvių jaunimo sambūryje nedaug buvo pesimistinio kalbėjimo apie Lietuvos perspektyvas, o ir į pasitaikančius reaguota gana taikliais klausimais. Jaunimas pasirodė esąs labai gerai informuotas ir susigaudantis politinėse subtilybėse.
Labai teigiamai reaguodavo, kai greta kritikos kalbėtojo tekste atsirasdavo ir pozityvus vertinimas. Stebint tiek pasisakančius, tiek reaguojančius, dažnai kildavo mintis, kad sąmokslo teorijos naujai į politiką žengiančiai kartai jau yra svetimas dalykas ir būdingas praeičiai, kuri dar iki šių dienų tebegyvena jausmais bei išankstinėmis nuostatomis. Vieningai buvo kalbama apie racionalios, kritiškai apie save mąstančios ir kartais apokaliptines savo vizijas blaiviai vertinančios visuomenės ugdymą.
Džiugino objektyvus žinomų politikų vertinimas. Valstybės vadovai jaunimo susitikime buvo pasitikti solidžiai ir atidžiai įsiklausant, ką jie sako. Didelės pagarbos susilaukė prezidentas V. Adamkus. Pastaraisiais metais šio vieno ryškiausių Lietuvos politiko adresu buvo reiškiama aštri kritika tiek dėl neva nerealistinės užsienio politikos, tiek antros kadencijos metu sumenkusio vaidmenns šalies viduje ir netgi nesąžiningų teisėsaugininkų dengimo.
Jaunimas mano kitaip. V. Adamkus išvedė Lietuvą į pasaulį, buvo ir tebėra už atvirą visuomenę ir svetimas įtarinėjimams, bet kokioms sąmokslo teorijoms ir tipiškam voratinklių pasaulio mąstymui: o kas galėtų paneigti? Todėl prezidentas buvo pasitiktas stovint ir palydėtas audringomis ovacijomis už ateitį.
