Toks pripažinimas iš principo leidžia prezidentui išplėsti savo galias, dar akivaizdesnis yra atvirkštinis variantas, kai moralinė diskreditacija neabejotinai apriboja ar net suvis blokuoja prezidento veiksmingumą. Žinia, R. Pakso žlugimas prasidėjo nuo moralinio sunaikinimo ar susinaikinimo.
Tačiau pati moralė nesukuria valdžios santykių, nėra politinio valdymo instrumentas. Kartais prasimušantys bandymai valdyti moraliniais užkeikimais rodo tik tai, kad dirbtinai yra forsuojamas dūmų uždangos, siekiant nuslėpti tikrąją padėtį. Dar daugiau - politikų užmačios panaudoti moralinius užkeikimus politiniams tikslams naikina moralinę pasaulio tvarką, besiskleidžiančią išimtinai asmens autonomiškumo pagrindu. O tokių užmačių įgyvendinimas pasitarnauja žmogaus prigimties nususinimui.
Prezidentė D. Grybauskaitė, be jokios abejonės, skrupulingai saugo savo reputaciją, gerą vardą, tačiau jos garbei reikia pasakyti – vengia ideokratinio triukšmo, pigaus moralizavimo, gėrio ir blogio apibrėžimo pagal trumpalaikius politinius tikslus arba savojo valdžios įtvirtinimo intereso kriterijus.
Čia prezidentė turi savo skonį, taip žemai nenupuola. Iš tiesų, galima D. Grybauskaitei prikišti daug ką, taip pat ir pernelyg didelį lakoniškumą apibrėžiant savo pasirinkimus, pasišaipyti iš kapotos kalbėjimo manieros, tačiau nepalyginamai didesnis nesusipratimas būtų kito poliaus kraštutinumo įkūnijimas. Įsivaizduokime tą pačią prezidentę su priešingu ženklu, čia kažkodėl pasivaidena D. Kuolio fizionomija, - kai išvešėjęs valstybėje ideokratinis plepumas užgožia turinį, kai dauginant moralinius užkeikimus drauge yra sunaikinami pačios moralės kaip tikrovės fenomeno likučiai.
Technokratinis dalykiškumas, apsiribojimas ar net prilipęs ribotumas vis tik nėra toks atgrasus reiškinys kaip beribis moralisto begėdiškumas visados pasirenkant teisiojo pozą.
Drįsčiau teigti, kad prezidentei rūpi labiau iracionalūs dalykai nei moralinio autoriteto statusas, tarkime, visuotinė tautos meilė yra svarbiau nei kokio E. Čiuldės ar kito prašalaičio pagarba. Tai, žinoma, išveda į populizmo klystkelius, tačiau bent šios temos plėtotės kontekste net ir taip pasiklydusi prezidentė yra pakankamai teigiamas personažas. O gi tik šitaip, ne kitaip.
Taigi, tarkime, prezidentas negalėjo ar nenorėjo vykdyti čia paminėtos aukštosios misijos, neturėjo jokių duomenų arba neįdėjo pastangų tapti pripažintu moraliniu autoritetu. Kaip mums elgtis tokioje baisioje situacijoje, ką daryti, kaip išgyventi? Dažnai pasigirsta balsų, kad neva atsivėrus tokiam moraliniam vakuumui, savo žodį turėtų tarti šviesuomenė, kūrybinė inteligentija, intelektualai.
Kartais iš tiesų intelektualai prabyla viešoje erdvėje, kalba apie tautą, moralę, politiką, papasakoja įdomių dalykų. Štai A. Šliogeris kaip kokia giliavandenė žuvis retai, bet duoda interviu virš jūros lygio, iškišęs čia kvėpuoti nepritaikytas žiaunas, po to greitai dingsta į prigimtinę gelmę. Paprastai po tokio pliaukštelėjimo pasklinda diskusijų ratilai, suburbuliuoja nuomonių putos, ilgai nerimsta išprovokuota publika, tačiau daug svarbesnis dalykas yra žinojimas, kad kažkas globoja giliąsias sferas, neturėdamas laiko ilgai blizgintis viešojoje erdvėje, pamokslauti Kiti, kaip ir šių eilučių autorius, blizginasi, tačiau jie nėra intelektualai.
Disidentai! Praleisiu šią potemę dėl tos paprasčiausios priežasties, kad keletas iš tokį garbingą statusą turinčių žmonių šiandien Lietuvoje yra linkę pašlovinti žudiką, savo autoritetu pridengia kriminalinį nusikaltimą. Konstatuoju prabėgomis tik faktą be apibendrinimų ir išvadų, leidžiu sau nebekomentuoti. Verčiau liūdnai patylėkime.
Gamta nemėgsta tuštumos, taigi ir čia aprašytą vakuumo tipą užpildo apsišaukėliai, besiskelbiantys paskutine moralumo instancija, dorumo apaštalais, pašauktais pamokyti kitus. Tačiau, kaip yra pasakyta, atpažinsime juos iš darbų. Būtent aniems turėtume būti „dėkingi“ už Lietuvos pasienyje statomas kaimyninių valstybių atomines elektrines, užtraukiančias negandos debesis, pavojaus dvelksmą.
Kita vertus, jų dėka išpūsta Garliavos istorija tapo neužgesinamos taršos, moralinio radioaktyvumo šaltiniu, nuodijančiu sielą, neleidžiančiu susikaupti kritinei sveiko proto masei. Būtent jie remiasi „išdegintos žemės“ taktika, o šiandien drąsinasi šūkiu – „ visus nugalėsime smarvės ataka“. Kita vertus, apie vakuumą čia kalbėjau ne ta prasme, kad neva nyki tuštuma atsiranda dėl to, kad kažkas už mus kažko nepadarė, neprisiėmė moralinės atsakomybės. Tokį moralinį vakuumą sukuriame mes patys savo naivumu, nesugebėjimu apsispręsti – kas yra gėris, o kas blogis. Kitaip tariant, atsinaujinantis moralinio autoriteto poreikis yra mūsų nesugebėjimo kada nors tapti suaugusiais indikatorius.
