4-oji, 8-oji arba 75-oji vieta mums – joks laimėjimas, ar ne? Nusivarau? Galbūt.
Bet nemeluodami sau pripažinkime – kiek mūsų apšaukė nevykėliais krepšinio rinktinę, kurią pranoko šiemet stipresni rusai ar argentiniečiai, bet kuriems už nugaros liko serbai, graikai, italai, vokiečiai ar turkai, net nepatekę į olimpiadą?
Ar disko metikas V. Alekna, atsidūręs per žingsnį nuo garbės pakylos, nusipelnė kai kurių mūsų žarstomų epitetų kaip „pensininkas” ar „senolis”? Ar asmeninį rekordą pasiekusi ir penktąją vietą pelniusi septynkovininkė A. Skujytė yra verta tik šmaikštuolių akimirksniu sukurptos pravardės „medinės kojos”?
Ar tų džiaugsmo ašarų ir pergalės dainų, kurios užvakar liejosi sostinės Rotušės aikštėje, nenusipelnė ne tik minėti sportininkai, bet ir visi tie už žiniasklaidos ir aistruolių dėmesio širmos likę atletai, kurie į tėvynę grįš be apdovanojimų – nugalėti kitų, bet galbūt sugebėję įveikti save?
Kai užvakar vėlai vakare Rotušės aikštėje M. Mikutavičius traukė „Tris milijonus”, mano atmintyje šmėkštelėjo ne tik imtynininko A. Kazakevičiaus bronza. Aš didžiavausi plaukiko G. Titenio grybšniais aštuntosios vietos link, šeštąją vietą pelniusių irkluotojų R. Maščinsko ir S. Ritterio yriais, savo asmeninius rekordus pagerinusiomis mūsų šalies maratono bėgikėmis – R. Drazdauskaite ir D. Lobačevske.
Prisiminiau ir maratonininkę R. Kergytę, olimpinėse žaidynėse užėmusią 75-ąją vietą.
Džiaugiausi dėl jos, nes jai už nugaros liko ne tik 43 ilgąją distanciją bėgusios atletės, bet ir tūkstančiai praeities ir ateities sportininkų, kurie olimpiadoje nepakilo ir nepakils iki 75-osios vietos.
