Kiekvienoje valstybėje atsiras žmonių, kurie yra ne vien pase piliečiai. Kai išgirstu sakant, jog Lietuvoje pilietinės visuomenės nėra, klausiu: tai kur pradingo, juk neseniai buvo? O gal ji slopinama?
Kaime žmonės nevaidina bendruomenių
Vasarą dažniau nei Seimo sesijų metu galiu išvykti iš Vilniaus į Lietuvos miestelius, kaimus, bendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, dalyvauti jų renginiuose. Ten ir kyla natūralus klausimas: kodėl miestų daugiabučiuose kaimynai nepažįsta savo kaimynų ir kodėl kaimuose, net ir nesant oficialiai užregistruotų bendruomenių, yra gilios bendruomeniškumo tradicijos?
Šią liepą teko pabuvoti Varėnos rajono Marcinkonių kaime tradiciniame folkloro festivalyje „Subatos vakarėlį“. Tai didžiausias Lietuvoje kaimas, nors ir jis pamažu nykstantis, todėl bendruomenės renginiai marcinkoniškiams yra reikalingi kaip oras.
Kiek daug šiame renginyje dalyvavo žmonių, kiek daug suvažiavę jaunimo ir vaikų, kaip gražiai į renginius čia ateina pasipuošusios moterys, kokie jų šviesūs veidai. Žmonių netrikdė tai, kad nėra rajono mero, savivaldybės administracijos direktoriaus. Tiek daug susirinkusių vietinių ir svečių Marcinkonys seniai beregėjo. „Subatos vakarėlį“ vyko taip pat Darželių kaime, kur yra veikianti stipri bendruomenė, Kabeliuose, o baigiamasis festivalio renginys – mano gimtajame Puvočių kaime.
Neseniai buvau ir liūdno renginio dalyve Margionių kaime, kuris garsus išlikusiomis nuo pagonybės laikų apeigomis: margioniškiai kapinėse degina laužus, iškeliavus amžinatvėn kaimo gyventojui, jie visą savaitę meldžiasi, išlikusios raudos mirusiems, moterys žodžiais rauda išėjusio. Dalyvavau šiame kaime giminaičio laidotuvėse. Bendruomeniškumas čia turi labai gilias ir senas tradicijas. Kaip į linksmus, taip ir į liūdnus renginius žmonės eina kartu, ypač netekties atvejais.
Tai yra jų tapatybės dalis – vienas kitą palaiko, vienas kitam padeda ir tai daroma labai tyliai ir subtiliai, kaip savaime suprantamas dalykas. Ta ramybė, susikaupimas ir bendruomeniškumas tiesiog tvyro ore. Ir jų nesuvaidinsi, tai dalis tų žmonių, giliai tikinčių, vidinio gyvenimo. Niekam nekiltų noras sakyti, jog jie susvetimėję, užsidarę ar nepilietiški.
Ko pasiilgsta miestiečiai
Skaitytojas gal ir pamanys, kad seku pasaką apie kažkur esančius žmones ir jų gyvenimą. Tačiau tik tas, kuris turbūt gyvena didmiestyje. Taip gali atrodyti daugeliui vilniečių. Mes dažnai konstatuojame faktą, kad, kaip minėjau straipsnio pradžioje, daugiabučio kaimynai nepažįsta vienas kito, nėra tarp jų bendrystės, o be jos neatsiras pilietiškumas.
Kodėl gi taip yra? Pirmiausia todėl, kad didmiesčiuose nėra sukurtos stiprios savivaldos grandies – seniūnijų. O jeigu yra, kaip Vilniuje, tai jos baigiamos pačių savivaldybininkų rankomis sunaikinti. Antra, daugumoje daugiabučių namų, o jų miestuose daugiausia, nėra sukurtos namų bendrijos.
Pavyzdžiui, Vilniuje tik trečdalis daugiabučių namų sukūrę bendrijas. Kai gyvenau daugiabutyje, kuriame nebuvo sukurta bendrija, santykiai su kaimynais tokie ir buvo – nei labas, nei sudie. Prieš aštuonerius metus ją įkūrėme. Savo ir visų džiaugsmui turiu pasakyti, kad susikūrus bendrijai žmonės tapo bendruomeniškesni. Tai pastebiu ir lifte, ir kitur, kai žmonės vieni su kitais sveikinasi, jaučia bendrumą, nes yra tai, kas juos sieja. Džiaugiuosi, kad ištirpo kurtumo siena, kuria atsiskyrę vienas nuo kito gyvenome.
Dar vienas miesto žmones jungiantis veiksnys – seniūnijos, kurios nuolat kviečia žmones į bendruomenių renginius. Ne vienerius metus man pačiai tai teko daryti, kai dirbau Karoliniškių seniūne. Žmonių suartėjimo ir dalijimosi tuo, kas jiems svarbu, metas buvo mielas ir prasmingas, ir tas procesas gerokai įsibėgėjo. Reikėjo jį tik tęsti. Deja, dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas įjungė atbulinę pavarą ir seniūnijų stabdymo mechanizmą, jas paprasčiausiai uždarinėjant. Jis mano, kad užtenka vilniečiams renginių centre.
Dabar Vilniaus seniūnijose bendruomeninis gyvenimas apmiręs, kai šiuo metu rajonų savivaldybėse apstu įvairių renginių, stiprinama bendruomeniškumo dvasia, žmonės nesusvetimėję. Ir tik nereikėtų tvirtinti, kad kažkas taupo pinigus, todėl naikinamos seniūnijos.
Mane daug labiau įtikina buvusio Bogotos mero Enrique‘o Penalosa žodžiai, inicijuojant kampaniją žmonių gyvenimo kokybei gerinti: „Miestas klesti ne tada, kai jis turtingas, o tada, kai jame gyvenantys žmonės yra laimingi“.
Potvynio ar gaisro vienas nesustabdysi
Straipsnio pradžioje kalbėjau apie pilietinę visuomenę. Tai svarbiausia ne vien politikams ir ne vien rinkėjams – mums visiems. Saugiau ir smagiau gyventi ne atsiskyrusių ir susvetimėjusių žmonių, o bendruomeniškų ir bendraujančių, sugebančių kalbėti ir kalbėtis žmonių valstybėje. Tokius santykius vis dėlto turėtų stiprinti ir skatinti arčiausiai žmonių esanti savivaldos grandis.
Kai nėra tikros savivaldos, trūksta bendruomeniškumo, ir tuomet nedera politikams reikalauti iš žmonių pilietiškumo. Pastebėsiu, jog pigus populizmas – tai dar ne pilietiškumas. Kai Vilniuje prie prekybos centrų agitatoriai aiškina, ar reikia elektrinės, ar ne, kviečia pasirašyti už referendumus ar prieš, tai dar ne pilietiškumas, nes tokios akcijos yra vienadienės ir bendruomeniškumo nesukuria.
Ką gali vienas žmogus? Tikrai daug mažiau nei bendruomenė. Kartu su bendruomene gali apginti ne tik savo interesus, bet ir kaimyno, ir savo miesto, gatvės, namo interesą. Vienam žmogui padaryti tai būtų sunku. Net ir kolektyviniai laiškai yra svarstomi kitaip negu asmeniniai. Kai pasirašo daugiau žmonių, tada visi suskumba atkreipti dėmesį ir pareiškimo neužkonservuoja kokiame nors Vilniaus savivaldybės segtuve.
Mano kaip politikės iniciatyva yra labai aiški – seniūnijos, kaip bendruomenių telkėjos, turi veikti kiekviename rajone. Jų jokiu būdu negalima naikinti, nes nebeliks jose gyvenančiųjų bendruomenės šerdies. Žemiausia savivaldos grandis yra arčiausiai žmonių, ji geriausiai pažįsta ir gali suburti žmones, ji supranta, ko jiems reikia, ir ko – ne.
Žinau, kad yra skeptikų, kurie mano, jog seniūnijų nereikia. Tačiau ar jiems rūpi pilietiškos visuomenės kūrimas? Jeigu taip, tai atsakymas labai aiškus: tvirtas pagrindas pilietinės visuomenės sukūrimui yra bendruomeniškumas. Jo stoka yra reali grėsmė pačiam žmogui.
Nes jeigu žmonės gyvens kas savo urvelyje, kas bus ištikus potvyniui ar gaisrui? Bėdoje visada ieškome pagalbininkų. Bet ar reikia nelaimės tam, kad suprastumėm, kokie esame vienas kitam svarbūs ir kad tų centrų, kurie kasdien suburia žmones, nevalia naikinti.
Danutė Bekintienė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė
