Šioje straipsnių serijoje ne kartą rašiau, kad politinės partijos yra demokratinės politikos stuburas, o nuo politinių partijų stiprumo, ideologinio nuoseklumo, rėmėjų bazės nemaža dalimi priklauso ir pačios demokratijos kokybė.
Panašu, kad be politinių partijų neapsieisime, taigi privalome ieškoti sprendimų, kaip išeiti iš ydingo nepasitikėjimo partijomis, politika ir valstybe rato. Vienas efektyvių būdų būtų kokybiniai partinės sistemos pokyčiai, kuriems ypač pasitarnautų – partijų išgryninimas, jungimasis ir kai kurių politinių jėgų išnykimas.
Kairei reikėtų „sukairėti“
Esama manančiųjų, kad politinė ideologija dėl pasaulyje vykstančių deideologizacijos procesų Lietuvoje jau nebesusiformuos, nors toks scenarijus mažai tikėtinas. Politinės ideologijos atspindi skirtingus įvairių žmonių poreikius, o tokie reikšmingi poreikiai kaip, pavyzdžiui, saugumas – svarbiausias poreikis konservatoriams, vargu keisis.
Analizuojant Lietuvos politinę ir partinę sistemą, galima konstatuoti, kad esminė politinių ideologijų maišatis Lietuvoje kyla dėl stiprios politinės kairės šalies politinėje arenoje nebuvimo. Silpna kairė sumaišo kortas tradicinei kairės – dešinės skirčiai.
Skirtys (angl. cleavages) politikos analizėje atlieka svarbų vaidmenį: tikslus ir įžvalgus skirčių nustatymas, tokių kaip miestas – kaimas, jaunimas – senjorai, valstybė – bažnyčia, turtingieji – vargšai ir kt., padeda skirstyti rinkėjus į grupes bei diferencijuoti skirtingoms auditorijoms siunčiamas žinutes ir pan.
Politinių ideologijų diskurse didelės svarbos taip pat turi skirtys. Tarsi ir akivaizdu, kad kairės – dešinės diada yra neįmanoma, jei nėra vienos oponuojančios pusės. Dėl to ir pateikiamas nepatogus argumentas, kad normalus politinių ideologijų formavimasis Lietuvoje yra neįmanomas esant silpnai politinei kairei, nes dešinė neturi rimtos ideologinės opozicijos.
Nesuklystume tarę, kad Lietuvos politiniame gyvenime liberalioji mintis dar neprilygsta ir negali varžytis su tautinėmis, krikščioniškomis jėgoms, kurios įsitaisiusios tolimoje politinio spektro dešinėje. Dešinė Lietuvoje yra stipresnė jau vien dėl puoselėjamų nuostatų kultūros, ypač socialinės politikos, taipogi ir ekonomikos srityse.
Be to dešinįjį politinio spektro flangą sustiprina tai, kad politinėje sistemoje esama keleto dešiniųjų partijų: svarbiausioji dešinės – konservatorių/krikščionių demokratų, bent viena liberali, bent viena populistinė. Pastaroji, beje, nuo stambiausios dešinės partijos skiriasi nebent tuo, kad šiek tiek „banguoja“ jos šovinizmo laipsnis, kartais nusileisdamas, kartais pralenkdamas konservatoriškąjį.
Tikėtina, kad artimiausioje ateityje dalis politinių partijų mirs natūralia mirtimi taip, kaip kad nutiko neseniai sudegusiai politinei (-ėms) žvaigždei (-ėms) Tautos prisikėlimo partijai arba ilgesnę politinės įtakos istoriją turėjusiai Naujajai sąjungai. Kita dalis šiuo metu formaliai veikiančių partijų bus priverstos išnykti dėl vienokio ar kitokio teisinio valstybės reguliavimo, kaip kad reikalavimas užtikrinti minimalų partijos narių skaičių.
Dvipartinė sistema – valdžios monopolijos įtvirtinimui
Ieškodami mūsų šalies partinei sistemai tinkamiausios alternatyvos Vakaruose, visiškai nerealiai vertiname kai kurių politikų svaičiojimus Lietuvoje įtvirtinti dvipartinę sistemą.
Ne taip seniai iš vieno konservatorių politiko lūpų nuskambėję teiginiai, kad „visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji“, o praktiškai visi valstybės pasiekimai yra dešiniųjų, tiksliau tariant – konservatorių nuopelnas, yra ne tiek tipiškas politinės dešinės elgesys, kiek šiai konservatoriams būdingas sindromas. Be to tai ir svarbus politinės taktikos ginklas.
Konservatoriams būdingas sindromas išduoda šios politinės jėgos pastangas prisiimti nuopelnus už visų Lietuvos politinių partijų, atskirų politikų ir visų šalies žmonių pasiekimus. Nei politiškai, nei moraliai, nei juolab sveiku protu vadovaujantis toks elgesys nėra pateisinamas.
Dvipartinė sistema Lietuvai yra ir nereali, ir nepalanki alternatyva. Nereali vien dėl to, kad dvipartinės sistemos pasaulyje galioja arba nedemokratinėse šalyse, kur veikia tik viena politinio elito pripažįstama politinė jėga skirtingais pavadinimais, arba ilgą demokratijos tradiciją turinčiose valstybėse. Pastaroji tradicija, tokiose šalyse kaip JAV ar realiai Didžioji Britanija, formavosi šimtmečiais ir nėra jokių optimizmo ženklų, leidžiančių spėti, kad Lietuvoje padarytume kažkokią stebuklingą pažangą. Be to stinga ir argumentų, leidžiančių teigti, kad JAV ar D. Britanijos partinės sistemos yra pavyzdinės, linkčiau prie nuomonės, kad universalaus tipo apskritai nėra – konkrečiai valstybei tinkamiausias gali būti savitas partinės sistemos tipas.
Šiandien šalies politinėje, taip pat ir partinėje sistemoje matyti ženklų, kad palaipsniui Lietuvoje susiklostys keturių partijų modelis. Jis ir bus pristatomas paskutinėje straipsnių serijos „Lietuvos partinės sistemos krizė ir ateitis“ publikacijoje.
Šarūnas Gustainis yra Taikomosios politikos instituto ekspertas
