- Dauguma mūsų baigėme vieną mokyklą, o mūsų vaikai, kol gauna brandos atestatą, suspėja pasimokyti mažiausiai trijose mokyklose. Ką apie tai manote? – paklausėme Lietuvos privataus švietimo lyderės Vilniaus „Saulės” privačios gimnazijos direktorės I. Baranauskienės.
– Tie, kurie formuoja tokią valstybės švietimo politiką, galbūt geriau atsakytų į šį klausimą. Suprantu, kad didžiulės mokyklos, kuriose mokosi tūkstantis vaikų, nepajėgia vienodai skirsti dėmesio ir pradinukui, ir dvyliktokui. Kodėl? Nežinau.
Viešėdama pas mūsų gimnazijos partnerius Anglijoje, Kingsvudo koledže, mačiau labai gražų vadinamosios ilgosios gimnazijos darbą (ten mokiniai mokosi 12 metų, nuo pirmos iki paskutinės klasės). Ten dėmesio užtenka tiek pradinukams, tiek abiturientams.
Valstybinių egzaminų rezultatai labai aukšti, nors mokosi apie 800 įvairaus amžiaus mokinių. Aš labai džiaugiuosi, kad nevalstybinės įstaigos turi galimybę sutikti pirmoką, paimti jį už rankos ir po dvylikos metų su visa atsakomybe palydėti į pirmąjį valstybinį egzaminą. Ugdymo įstaiga – ne tik matematika ir chemija.
Tai pirmiausia vertybės, asmenybės kultūra. Iš kur pasisems jaunas žmogus meilės savo mokyklai, savo mokytojui, draugams, savo miestui, tėvynei, jeigu nejaučia pastovumo, stabilumo aplink save, jei lyg pro traukinio langą vis keičiasi mokyklos, mokytojai, draugai.
- Į kokią mokyklą leisti savo vaiką, kad jo ateitis būtų kiek galima sėkmingesnė? Dabar tai daugumos tėvų galvos skausmas. Ką galite jiems patarti?
- Mokyklą rinktis reikėtų sausio, o ne rugpjūčio mėnesį. Pirmiausia panaršyti po interneto puslapius, pasikalbėti su tėvais, kurių vaikai mokosi jums patinkančiose mokyklose.
Labai įdomu, ką apie savo mokyklą kalba patys mokiniai. Tuo irgi verta pasidomėti. Na, ir galiausiai aplankyti mokyklą, pasikalbėti su administracijos atstovais. Svarbu lankantis mokykloje suprasti, ar vertybės, įstaigos kultūra, prioritetai atitinka jūsiškius. Kartais tėvai pasiduoda madai ir visiems reikia patekti tik į vieną, o ne į kitą mokyklą.
Tada ne pro šalį pasidomėti, kokią pridėtinę vertę teikia toji mokykla. Ar draugų ir pažįstamų vaikai, atėję į šią mokyklą su gerais pažymiais, egzaminus išlaikė taip pat puikiai? Ar jiems buvo samdomi korepetitoriai? Tada gali pasirodyti, kad aukšti reitingai ir geri valstybinių brandos egzaminų rezultatai nėra vien mokyklos nuopelnas.
Tėvams vertėtų atsakyti sau ir į tokį klausimą: ar jie siekia tik aukštų rezultatų, ar nori, kad vaikas išsiugdytų aukštą emocinį intelektą, gebėjimą tinkamai elgtis įvairiose situacijose? Tam dėmesio skiria toli gražu ne visos mokyklos, į kurias tėvai veržiasi.
- Kadangi vadovaujate Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijai, tikriausiai agituotumėte tėvus rinktis nevalstybines ugdymo įstaigas?
- Tikrai neagituočiau. Kiekvienas labai atsakingai turi susirasti tai, kas jam tinka. Kad ir kiek kritikuojama švietimo sistema ir jos vadovai, Lietuva turi daug stiprių, labai kūrybingai dirbančių ugdymo įstaigų. Tai galiu pasakyti labai atsakingai, nes daug bendrauju su kitų ES šalių ugdymo įstaigomis. Matau, kad mes nė kuo nuo jų neatsiliekame, dažnai esame ir pranašesni.
- Taip sakydama, matyt, turite galvoje ir „Saulės” privačią gimnaziją? Papasakokite keliais sakiniais apie savo gimnaziją.
- Komentuodama galvojau apie daugybę Vilniaus ir Lietuvos mokyklų, apie kurias turiu daugiau informacijos, su kuriomis teko kartu dirbti įvairiuose projektuose. Turime daug gerų mokyklų. Apie „Saulės” gimnazijos veiklą galima pasiskaityti jos tinklalapyje.
Bet, žinoma, tai yra pati geriausia mokykla, nes ten mokosi patys geriausi mokiniai, dirba geriausi mokytojai, kurie kartu su pačiais šauniausiais tėvais sukūrė pačią puikiausią bendruomenę – būtiną sąlygą, kad kiekvienas galėtume išreikšti save, nuolat augti ir tobulėti. Linkiu sėkmingų ir ramių mokslo metų.
