Praėjusį pavasarį Kauno ligoninėje nė metukų neturėjusiam Domui suleista mirtina ne tų vaistų injekcija. Kas vienija visas šias tragedijas? Ogi tai, kad, kitaip nei bet kurios civilizuotos šalies gyventojai, šių vaikų tėvai iš dėl nelaimių kaltos Lietuvos valstybės gavo tik teisę pamatyti savo apsiverkusius veidus per televiziją.
Nieko nėra gražiau už po pievą su draugais lakstantį tavo vaiką. Slapta didžiuodamiesi tėvai žvelgia į susikaupusį ir nelabai laimingą, tačiau tokią neaprėpiamai didelę ateitį prieš akis turintį trečiokėlį, kuris su kuprine išžygiuoja į mokyklą. Tyliai svajodami, kuo mūsų vaikas taps užaugęs, laukiame jo grįžtančio iš žygio į gamtą.
Ir nieko nėra baisiau už sustingusį apleistame šulinyje žuvusios tavo ateities kūną. Už mūsų valdžios idiotizmą ir mūsų pačių godumą simbolizuojančių kolūkių griuvėsių sutraiškytą viltį, kad „jis gyvens geriau“. Jis negyvens. O motinos ir kaimynų ašarose matau – niekas nekaltas, taip atsitiko, pats ėjo…
Melas! Dėl skausmo ir netekties visada kažkas kaltas. Kiekviena apleista betono plokštė stovi kažkieno žemėji, kažkas už ją atsakingas, kiekvienam šuliniu paskirtas žmogus, kuris privalo jį uždengti, kiekvieną vaistų ampulę ligoninėse kažkas išduoda.
Visada sakiau, kad kaltųjų paieška yra vienas beprasmiškiausių užsiėmimų – reikia spręsti problemą. Tačiau, pripažinkime, kad šalyje, kurioje už gėjaus įžeidimą skiriama didesnė bausmė negu už atvirą paliktą kanalizacijos šulinį, problema be aiškaus atsakomybės apibrėžimo nebus išspręsta.
1.
2009 m. St. Francis ligoninėje (JAV) mirė 18 mėn. mergaitė – gydant ausų infekciją jai buvo suleistas penicilinas, kuriam vaikas buvo alergiškas. Teisme įrodyta, kad ligoninė tyčia mėgino nuslėpti savo kaltę, nes ir švirkštą, ir lašelines išmetė iškart po pacientės mirties. Jos tėvams ligoninė išmokėjo 3 mln. dolerių kompensaciją. Vaistų suleidusios slaugės niekas atskirai neteisė.
Lietuvoje po Domo Drėzo mirties teismas pirmiausia ėmė spręsti, ar suimti jam mirtiną injekciją suleidusią slaugytoją. Lyg kokį daktarą Mengele, tyčia žudžiusį vaikus. Akivaizdu, kad moters suėmimas nieko neduotų vaiko tėvams ir nieko nepamokytų apsileidusių ligoninių vadovybės, bet svarbiausia - vaidinti, kad kažką darai.
2.
Los Andžele (JAV) vieną vėlų 1994 m. kažkoks vairuotojas rėžėsi į šviesoforo stulpą ir jį nuvertė. Gyventojai apie šį įvykį pranešė atitinkamoms tarnyboms, buvo išsiųsta remontininkų brigada, tačiau ji supainiojusi adresą įvykio vietos neaptiko. Darbininkai nutarė, kad juos apgavo, ir ramiai grįžo namo. Po kelių valandų į nuvirtusį šviesoforą atsitrenkė ir nepagydomą smegenų traumą patyrė dviračiu važiavusi Cindy Kim. 1995 m. Los Andželas merginai išmokėjo 13 mln. dolerių kompensaciją.
Lietuvoje savivaldybių atstovai neuždengtuose šuliniuose ar apleistuose pastatuose žuvusių vaikų tėvams pareiškia užuojautą ir grįžta toliau skaičiuoti, kur brangiau galima nupirkti suoliukus centriniam miesto parkui. O apie kelyje atsiradusias kliūtis geriau išvis patylėti – vairuotoją, užlėkusį ant nuvirtusio šviesoforo, policininkai tiesiog nubaus už „saugaus greičio nesilaikymą“. Aišku, jie bus teisūs, juk pats Andrius Kubilius pagyrė policininkus, nubaudusius Kauno gatvės griovyje savo automobilį apgadinusį ir teisybės ieškoti mėginusį vairuotoją. Kadangi mūsų dviratininkai po tokių atsitikimų tiesiog tyliai parvelka aplūžusį dviratį namo, lieka tik spėlioti, už ką policija nubaustų juos.
3.
Savo piliečius Lietuvos valstybė baudžia gausiai ir noriai. Kam gali rūpėti vaikus žudantys kolūkių griuvėsiai kaimuose – juk kur kas svarbiau griuvėsiais paversti kieno nors ne vietoje pastatytą vilą. Savivaldybių laukuose gali augti šabakštynai natūraliai gamtoje sutinkamo kultūrinio Lietuvos paveldo – kanapių. Jei jų pasisėtum savo sodelyje, mokėtum baudelę.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui Antanui Matului irgi yra svarbesnių užsiėmimų. Kam rūpi, kad Lietuva 2010 m. užėmė „garbingą“ pirmąją vietą Europoje pagal vaikų mirtingumą nuo traumų (23,91 mirties 100 tūkst.), – svarbiausia dėti kuo daugiau pastangų saugant lietuvius nuo legalaus alkoholio, kad žmonės, nežuvę nuo traumų, taip ir neišmokę kultūringai gerti mirtų nuo alkoholizmo.
A. Matulas aiškiai pasakė – lietuviškasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas yra antras pagal griežtumą Europos Sąjungoje. O kam rūpi tai, kad per 2010 m. visiems pacientams išmokėta 384 tūkst. 842 Lt suma mylintiems tėvams nepadengs nė mažojo jų vaiko pirštelio praradimo? Kam rūpi, važiuoja į Norvegiją – ten vaikų mirtingumas nuo traumų mažiausias (4,99 mirties 100 tūkst.). Gyvo vaiko pažadėtas lietuviškas mokesčių ir pašalpų rojus neatstos.
4.
Kiek Lietuvoje fermų, buvusių ūkinių pastatų, apleistų statybviečių griuvėsių? Kiek nekontroliuojami metalo supirkėjai jau nužudė žmonių abejingai priimdami vogtus kanalizacijų dangčius, armatūrą ar laidus?
Europoje kitais metais nuo traumų vėl žus 42 tūkst. vaikų, Lietuvoje jų vėl bus daugiau negu kitur. Užtat už 140 mln. renovacijai „nereikalingų“ litų įsigysime tris naujus sraigtasparnius, kuriais galėsime išgelbėti gal net penkis neatsargius žvejus ir paskraidinsime krašto apsaugos ministrę iš dešinės į dešinę (ji kairės nepripažįsta).
Litai atiteks užsieniui (dėl to neabejoju – konservatoriai dar nė karto neatsisakė savo užmojų dėl sveiko proto), Lietuvai liks renovacijos nereikalaujantys fermų griuvėsiai ir krūva bedarbių statybininkų, kurių dalis galės persikvalifikuoti į stalius, gaminančius vaikiškus karstelius.
Nesu statybininkas, tačiau įtariu, kad už tokią sumą būtų galima išardyti ar bent jau aptverti nemažai „mirties fermų“, o jau kanalizacijos šulinius tikrai visus uždengtume. Ir pinigų paskirties taip smarkiai keisti nereikėtų. Šią dalį parašiau likdamas ištikimas savo idėjai – kritikuoti siūlant.
5.
Kaltinau valstybę, valdininkus, savivaldybes, griuvėsių savininkus, metas atsisukti į save. Suprantu, kad jei neišsakysiu kritikos visiems mums (ir sau), vėl, kaip vakar, negalėsiu užmigti įsivaizduodamas, kokios paskutinės mintys kankino šąlančią ir šulinyje mirštančią mergaitę…
Kiek jėgų atiduodame kovodami su išsigalvotais klanais ir tariamai gindami vaikus, kuriuos ginti reikia tik nuo gynėjų? Kiek emocijų ir energijos randame kitaip galvojančių žmonių juodinimui ir savo kvailybės aukštinimui? Jei bent ketvirčio to nepagailėtume sutvarkyti savo aplinkai, seniai vietoj griuvėsių kaimuose plytėtų sodai.
Taip, kur kas lengviau kariauti įsivaizduojamą karą su įsivaizduojamais priešais, negu atlikti realų darbą, tačiau realius vaikus laidoti tikrai skaudžiau negu saviapgaulės iliuzijas.
Nebuvo juk kadaise ir JAV tokių įstatymų, kurie baustų apleisto turto savininkus. Baustų net tuos, kurie pakabinę įspėjimą, kad čia vaikščioti negalima, jei žmonės vis tiek vaikšto. Ir Norvegijoje kažkada žūdavo daugiau vaikų negu Lietuvoje – tokia ten gamta. Viską pakeitė tokie patys aktyvūs žmonės, tik kovojo jie už tikrai jiems svarbius, o ne kažkieno primestus tikslus.
Nemanau, kad milžiniška kompensacija gali numalšinti širdgėlą dėl vaiko netekties, tačiau tikrai žinau, kad praradus krūvą pinigų žmogaus atsakingumas smarkiai išauga. Taigi, kur jūs, dorieji Lietuvos advokatai, – yra bylų, kurias laimėję galite ir pinigų uždirbti ir savo šalį padaryti geresnę.
