Dar praėjusią gegužę gėdos stulpu NATO viršūnių susitikime Čikagoje grasinę ir Nacionalinį susitarimą dėl gynybos politikos pasirašyti kvietę konservatoriai patys rišasi prie gėdos stulpo, teikdami parlamentui dar sumažintą gynybos biudžetą 2013 metams - 0,75 proc. bendrojo vidaus produkto, palyginti su 0,8 proc. BVP šiemet.
Visiškai patys to nesigėdydami, prie kito gėdos stulpo stojasi kiti nesutarimų kamuojamos valdančiosios koalicijos partneriai, ne šiaip ignoruojantys minėtąjį nacionalinį susitarimą, bet bandydami torpeduoti jame numatytas valstybės gynybos pajėgumų stiprinimo nuostatas.
Bręsta dar vienas viešas nesusipratimas
Valstybinės institucijos turi nemažus ir gerai veikiančius viešųjų ryšių mechanizmus, kurie visiškai nepritaikyti sąveikauti tarpusavyje. Geriausiai tai iliustruojantis ilgalaikis pavyzdys – ligšiolinis Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų nesugebėjimas suformuluoti Lietuvos dalyvavimo misijoje Afganistane tikslų.
Kariuomenė įvardijo savo užduotis, diplomatija – savąsias, tačiau kartu sudėjus, bet lieka neaišku: ko mūsų valstybė siekė 2005 metų imdamasi koordinuoti Goro provincijos atkūrimą, ir ką dar reikia nuveikti iki pasitraukimo iš Goro?
Beje, pasitraukimas – tik sąlyginė sąvoka. Planuojama keisti misijos pavadinimą iš Provincijos atkūrimo grupės į Provincijos atsakomybės perdavimo grupę. PAG virs APG. Sukūrus APG, esminių pakitimų šiuo metu PAG vykdomoms užduotims nenumatoma. Kariai, kurių kontingentas beveik nesumažės, ir toliau vykdys apsaugos, eskortavimo funkcijas.
Autorių pasiekusiame vienos institucijos vidiniame, bet nekonfidencialiame laiške aiškinama, kad APG sukūrimu siekiama pabrėžti civilinio elemento vaidmens svarbą, karinio elemento vaidmens mažėjimo bei pasirengimo padalinių atsitraukimui iš Goro provincijos filosofiją.
Lietuvos įsipareigojimų NATO aspektu toks misijos tęstinumas, pakeitus pavadinimą ir išgryninus filosofiją, itin sveikintinas. Tačiau ar jis bus tinkamai išaiškintas šalies viduje? Krašto apsaugos sistemos politinė vadovybė, jau dabar neaiškindama planuojamų pasikeitimų (tiksliau – pokyčių nebuvimo) Afganistane 2013 metais esmės, užprogramuoja eilinį viešą nesusipratimą.
Rizikuojama, kad kuri nors parlamentinių partijų, nesvarbu, prieš Seimo rinkimus ar po jų, ir, tikėtina, populistiniais motyvais inicijuos viešus debatus, tyrimo komisijų aiškinimusis bei kitokią audringą, bet pasitikėjimą krašto apsaugą nestiprinančią veiklą.
„Pliušinio desanto“ komunikacijos chaosas
Įprasta, kad taikos metu valstybių oro erdvės stebėjimo ir oro gynybos sistemos dirba ne maksimaliu, bet optimaliu režimu. Ne išimtis - ir Lietuvos Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba. Jos turimi šeši radarai bei iš civilinių oro erdvės stebėjimo tarnybų gaunami duomenys leidžia stebėti padėtį didžiojoje dalyje oro erdvės skirtinguose aukščiuose.
Radarai – nuolat sudėtingos priežiūros ir didelių eksploatacijos sąnaudų reikalaujantys įrenginiai. Todėl itin reta, kad vienu metu būtų įjungti visi radarai, jie dirba pakaitomis. Kada ir kuris radaras įjungiamas ir kokiame aukštyje jis kontroliuoja oro erdvę – slaptumo žymą turinti informacija.
Vis dėlto oro erdvės stebėtojai gerai žino, kur ir kada veikia kaimyninių šalių radarai, nes jų spinduliavimas matomas stebėjimo ekranuose. Todėl oro erdvės stebėjimas bei radarų veiklos grafiko nustatymas – nuolatinis ir įdomus žvalgybos informacijos rinkimas.
Švedų viešųjų ryšių agentūros surengtas skrydis, kai dukart nesankcionuotai kirsta Lietuvos ir Baltarusijos siena, atskleidė informacijos – bent jau liepos 4-sios rytą konkrečiame pasienio rajone mažame aukštyje oro erdvė nebuvo stebima nė vienos šalies. Ar švedai apie tokį algoritmą žinojo iš anksto – vienos iš gausybės išsikerojusių „pliušinio desanto“ teorijų klausimas. Aušinti burną nelinkstantiems stebėtojams atrodo protingiausia bent jau formaliai sulaukti Generalinės prokuratūros tyrimo rezultatų, kurie įvardys padarytą veiką ir potencialius kaltininkus.
Tačiau iškart po incidento, jei politikai būtų įkvėpti gegužę pasirašyto Nacionalinio susitarimo dėl gynybos politikos dvasios, jiems mažų mažiausiai būtų derėję suderinti ne tik jų vadovaujamų institucijų veiksmus, bet ir užtikrinti rišlią taržinybinę komunikaciją visuomenei.
Užuot tai padariusios, kiekviena institucijų bandė nuspirti atsakomybę nuo savęs, perkeldamos ją krašto apsaugai, kuri išvis neatsakinga už mažosios civilinės aviacijos skydžių organizavimą ir reglamentavimą. Tariamą krašto apsaugos sistemos atsakomybę tik išryškino prieštaringi šios institucijos atstovų, įskaitant ir ministrę, pasisakymai.
Tikėtina, kad nurimus aistroms krašto apsaugos sistema, iš NATO jau perėmusi išmoktų pamokų vertinimo principus, pakoreguos dar netobulai veikiančias oro erdvės stebėjimo procedūras. Tačiau net ir po šių korekcijų esminio oro erdvės kontrolės pagerėjimo pasiekti nepavyks be platesnių tarpinstitucinių pastangų.
Šaltinių teigimu, Baltarusijos oro erdvės stebėjimo sistemos pajėgumai aštuonis kartus didesni nei Lietuvos. Naujų radarų Lietuva gaus ne anksčiau, kaip 2015 metais, tad iki to laiko efektyvesnę sienos priežiūrą galėtų užtikrinti papildomos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pastangos, pvz., vizualinis oro erdvės stebėjimas nedideliame aukštyje.
„Meškiukų desanto“ istorija galėtų būti naudinga gynybos išlaidų didinimo šalininkams, jei tokių Lietuvos politikoje dar yra. Apmaudu, tačiau tiek parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto uždarame posėdyje, tiek ir po jo viešumoje ir žiniasklaidoje įvykusiosiose politikų diskusijose buvo akcentuojami ne nacionaliniai, o siauri partiniai interesai, tarpusavio kaltinimai ir rinkimų agitacijos apraiškos.
Sraigtasparnių pirkimas kaip smūgis krašto apsaugai
Institucijų nesusiskalbėjimą nacionalinės gynybos klausimais į naują lygį iškėlė ir pastarasis partijų konfliktas dėl paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių pirkimo už nepanaudotas ES lėšas, skirtas gyvenamųjų namų renovacijai. Vyriausybės patvirtintu sprendimu viešai suabejojo net keli ministrai, apkaltindami savo kolegas vienašališka, koalicijoje tarpusavyje nesuderinta veikla. Palikime nuošalyje klausimą, kiek koalicijoje esančioms partijoms gali būti žalingas viešas prieš rinkimus padarytas pripažinimas, jog namų renovacijos politika nebuvo sėkminga ir gresia nepanaudotų ES lėšų praradimas.
Šokiruoja faktas, jog ketverių metų stažą turinčio kabineto nariai lyg politikos pirmokai supriešina du valstybės prioritetus. Partijų atstovai, net nebandydami nuslėpti noro pasipuikuoti prieš rinkėjus, skausmingai smogia į nugarą savo pačių prieš kelis mėnesius pasirašytam Nacionaliniam susitarimui dėl gynybos politikos.
Peršasi išvada, kad minėtojo susitarimo dalyvių parašai padėti visiškai nenuoširdžiai, formaliai, neatsakingai. O juk minėtąjį susitarimą NATO partneriams bandyta pristatyti kaip „iškentėtą“ vieningą nacionalinį produktą, esą simbolizuojantį esminį persilaužimą siekiant padidinti gynybos finansavimą iki 2 proc. BVP.
Naujų sraigtasparnių pirkimas Karinėms oro pajėgoms – iš esmės istorinis sprendimas. Jau skelbta, jog 2016 metais bus išnaudoti dabar KOP naudojamų sovietinės gamybos sraigtasparnių Mi-8 resursai. Periodiškai, vos ne kasmet pratęsiamas šių sraigtasparnių sertifikavimas jau ir dabar kainuoja šimtus tūkstančių litų. Tačiau blogiausia ne ši kaina, bet tai, kad sertifikavimo ir licencijavimo sprendimai priklauso nuo buvusių sraigtasparnių gamintojų Rytuose.
Derėtų pripažinti, kad Mi-8 yra laiko išbandyti ir įvairių valstybių tiek Rytuose, tiek Vakaruose kariuomenes poreikius puikiai tenkinantys orlaiviai. Vis dėlto Lietuvos KOP perėjimas prie naujos, efektyvios, ekonomiškos ir patikimesnės vakarietiškos technikos būtų toks pats reikšmingas kaip senų „An-26“ ar Kalašnikovo automatinių šautuvų atsisakymas. Priimdama oro policijos misiją, Lietuva įsipareigojo Aljansui užtikrinti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių budėjimą ištisą parą be poilsio dienų (24/7 režimu).
Be to, paieškos ir gelbėjimo, donorų organų gabenimo, aplinkos žvalgymo, gaisrų gesinimo funkcijos teisės aktais priskirtos Karinėms oro pajėgoms. Nuolat gendant seniems Mi-8, VSAT sraigtasparnių pilotai dažnai talkina donorų organus skubantiems pristatyti transplantologams. Tačiau pasieniečių aviatorių budėjimas nėra organizuotas 24/7 grafiku. Todėl NATO oro policijos susitarimai reikalauja būtent KOP gelbėtojų parengties.
Oro policijos misiją perkelti iš Zoknių į Emarį Estijoje būtų nepaprastai sudėtinga ir brangu ne tik todėl, kad estams prireiktų kelerių metų, kol būtų parengti visi reikalingi specialistai, bet ir todėl, kad Estijoje paieškos ir gelbėjimo funkcijos pavestos Vidaus reikalų ministerijai, budinčiai ne 24/7 režimu.
Tad Lietuvai tenka išskirtinė atsakomybė išsaugant ir užtikrinant visus pajėgumus, būtinus oro policijos misijos finansavimui. Nauji sraigtasparniai būtini Lietuvai ir tam, kad būtų išsaugota lakūnų kvalifikacija, sukauptos skrydžių valandos ir pan. Kvalifikuotų ir sertifikuotų pilotų pajėgumus įmanoma prarasti per keliolika mėnesių.
Kitas komunikavimo aplaidumas, atsakomybė už kurį tenka jau ne Vyriausybei, o krašto apsaugos sistemai – negebėjimas pranešti visuomenei, jog ji privalo ruoštis atverti piniginę tiesiogiai su gynyba susijusiems KOP įsigijimams. Už ES lėšas įsigytų paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių nebus leidžiama ginkluoti, todėl kartu su Mi-8 išnyks ir KOP koviniai bei karių transportavimo pajėgumai.
Sausumos ir Specialiųjų operacijų pajėgos neteks paramos iš oro. Tai nepaprastai grėsminga situacija ne vien dėl gynybos trūkumų, bet ir dėl ideologinių priežasčių. Vien tik taikius, ne kovinius orlaivius turinčios KOP – kuo jos skiriasi nuo civilinio orlaivių parko? Tad neatmestina, kad buhalteriškai mąstantiems politikams iškils pagunda dar mažinti kovinių pajėgumų neturinčių krašto apsaugos struktūrų finansavimą arba juos dar įtraukti į civilines funkcijas, neturinčias nieko bendro su gynybos galios stiprinimu.
