Jei ne ta laki frazė, šiandien turbūt mažai kas prisimintų ir pačią ponią Elvyrą, ir jos įpėdinį kitoje konservatorių Vyriausybėje R. Matiliauską. Plačiajai visuomenei tuomet nežinomas, jokios didesnės politinės ar profesinės patirties neturėjęs, išskyrus trumpą tarnybą „Snoro“ ir kituose tuomet gausiai užderėjusiuose bankeliuose, tačiau beribę meilę ir ištikimybę savo politinei motinai partijai demonstravęs jaunasis ministras buvo išmestas iš šio posto taip pat netikėtai, kaip ir paskirtas.
Atlygis už ankstesnes paslaugas?
Paministravus vos kelis mėnesius, R. Matiliauskui teko palikti šį postą, jei vertintume dabartiniais realios politinės etikos matais, dėl menkniekio – negrąžintų 18 tūkstančių JAV dolerių Kredito bankui. Tų laikų žurnalistai negailestingai skelbė bankrutuojančių bankų politinių skolininkų sąrašus, negailėdami nei buvusio LDDP premjero A. Šleževičiaus, nei konservatorių ministro ar kitų valdžios veikėjų. Partijų lyderiams teko aukotis ant reitingų aukuro arba aukoti savo bendražygius. Tiesa, skolininkų sąrašai buvo kur kas ilgesni už politinių „aukų“ sąrašus.
Situacijos skirtumas tas, kad A. Kubiliaus Vyriausybei nusprendus nacionalizuoti „Snorą“, labai svarbiems asmenims pavyko išnešti ir sveiką politinį kailį, ir svarbių asmenų sąskaitas. LDDP laikais politikų rankos dar buvo per trumpos, kad graibstytų Europos Sąjungos paramos lėšas savo ar savo mamyčių versliukams. Jie neturėjo ir tiek drąsos, kad po finansinių skandalų imtųsi savo partijos rinkimų kampanijos įvaizdžio kūrimo. Net prezidentas A. Brazauskas buvo trumpam pasitraukęs iš politinės avanscenos, siūlydamas užleisti vietą jaunimui, kurio neslegia politinės praeities kupra.
Tačiau kas galėtų paneigti prielaidą, kad dabar buvęs ūkio ministras ar parlamentaras, tapę konservatorių partijos „imidžmeikeriais“, tokiu būdu teisėtai atsiima atlygį už savo buvusias paslaugas ar mokesčių mokėtojų pinigėlių nutekinimą visokių demokratijos ir piliečių vardais besidangstančių institutų partiniams projektams? Antraip reikia būti visiškai naiviems, kad konservatorių partijos Žmonių istorijas ir agurkų marinavimo receptus porinančio leidinėlio vyriausiuoju redaktoriumi įgaliotum pasirašinėti per plauką apkaltos išvengusiam parlamentarui. Arba – būti tokiems cinikams, kad savo rinkėjus laikyti totaliais kvailiais.
Nepasitikėjimas „svetimais“ antrą kartą į tą pačią valdžios upę (o gal balą) įlipusiems konservatoriams pasufleravo iš pažiūros genialią idėją politikus „perkvalifikuoti“ į viešųjų ryšių specialistus, o politinė patirtis - į finansų ministro postą instaliuoti nepartinę karjeristę I. Šimonytę, turinčią pačios prezidentės globą. Tai patogu jau vien todėl, kad sraigtasparnius už namų renovacijai skirtas Europos Sąjungos lėšas užsimojusiai pirkti krašto apsaugos ministrei R. Juknevičienei dėl to neskaudėtų galvos.
Tie nelemti sraigtasparniai
Jei Finansų ministerija leidžia tokias machinacijas, tai krašto apsaugos ministrė, anot prezidentės D. Grybauskaitės, „ne prie ko“. Nepartinė ministrė jau seniai ir akivaizdžiai demonstruoja, kad ne jos reikalas, kur ir kam išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Jos užduotis – suvesti išlaidas ir pajamas taip, kad biudžeto deficitas neviršytų ribos, leidžiančios Lietuvai pakankamai skolintis finansų rinkose. Skolintis tiek, kad užtektų pinigų pensijoms ir biudžetininkų atlyginimams laiku sumokėti. Visa kita – jau ne jos, o ministerijoms skirtas lėšas skirstančių politikų reikalas. Kosminiu greičiu auganti valstybės skola – jau ne šios, o būsimosios valdžios galvos skausmas.
Tad jei kas suuostų negerą atmilžio ar korupcijos kvapą sraigtasparnių pirkimo byloje – šią politinę klaidą galima nurašyti, pavyzdžiui, ant jaunojo, tik neseniai Kristaus amžiaus sulaukusio konservatorių viceministro M. Juozapavičiaus, kuruojančio Krašto apsaugos ministerijos ginkluotės viešuosius pirkimus. Arba ant nedorų ministerijos biurokratų, ne laiku ir ne vietoje „pakišusių“ jokios patirties krašto apsaugos sistemoje neturinčiam viceministrui sraigtasparnių pirkimo sandėrį.
Stebina tik tai, kodėl po rinkėjų kirviu kiša galvą pats premjeras A. Kubilius? Ar ne todėl, kad jį patį, tarsi pasenusį darbinį arklį jau nurašė ne tik rinkėjai, bet ir jo paties partija?
Tačiau net arkliui turėtų būti aišku, kad rinkimų kampanijos įkarštyje ir šildymo (geriau būtų sakyti – šaldymo) sezono išvakarėse pirkti sraigtasparnius dabar, kai esami dar gali tarnauti iki 2016 metų, gali ryžtis tik politiniai savižudžiai. Arba šimtmečiui į Marsą emigruojantys politikai, kurių politinė filosofija apsiriboja vienintele strategine nuostata : „Po mūsų – nors ir tvanas“.
Tokiame konservatorių ekonominės logikos fone G. Kirkilo Vyriausybės „nuodėmė“ – po spartaus ekonominio bumo nujaučiamos ekonominės krizės išvakarėse padidinti pensijas ir kitas socialines išmokas iš biudžeto savo piliečiams dabar gali atrodyti kaip neįtikėtinai įžvalgi pasaulinė praktika.
Juk ir Vokietijos kanclerė A. Merkel ištikus pasaulinei krizei pirmiausia ėmė stimuliuoti vartojimą ir naujų darbo vietų kūrimą savo šalyje. Nelaukdama jokių Briuselio direktyvų ir nepaisydama konkurentų bambėjimo, ji suteikė dosnias išmokas naujų vokiškų automobilių pirkėjams, siūlydama pirmiausia susiveržti diržus ne Vokietijos piliečiams, bet Graikijos ir kitų ES atsilikėlių „tinginiams“.
Jie neatsiduria Darbo biržoje
Tuo metu, kai konservatoriai įnirtingai stengėsi imituoti „biurokratijos saulėlydį“, mažindami dirbančių žmonių skaičių visose valstybės biudžeto finansuojamose srityse – nuo švietimo įstaigų iki policijos, diplomatinės ir net specialiųjų tarnybų, įskaitant ugniagesius, B. Obama įkinkė savo administraciją į naujų darbo vietų kūrimo, įskaitant „protų įdarbinimo“ valstybės tarnyboje programas.
Konservatorių deleguoti užsienio reikalų ministrai V. Ušackas ir A. Ažubalis gyrėsi, kiek taupydami lėšas „pravalė“ ir dar „pravalys“ diplomatų, kiek uždarys Lietuvos diplomatinių atstovybių, įskaitant vienintelę Lietuvos ambasadą visame Lotynų Amerikos žemyne – Argentinoje.
Tuo pat metu į metinį Lietuvos ambasadorių suvažiavimą pakviestas konservatorius, Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras W. Haugue'as aiškino, kad ekonominė krizė paskatino plėsti britų diplomatinę tarnybą ir atidaryti naujas Jungtines Karalystės atstovybes įvairiuose, o pirmiausia – toli nuo Europos esančiose šalyse, kad būtų užtikrinti šalies nacionaliniai interesai. Kas dabar padės ginti Lietuvos jūreivystės kompaniją nuo Argentinos aferistų pretenzijų, galima tik spėlioti.
Tačiau, kaip ten bebūtų, ištikimiausiems konservatoriams netenka ilgai stovėti Darbo biržoje. Dar neteko girdėti, kad buvusį Jaunųjų konservatorių lygos pirmininką ir buvusį savo padėjėją, trumpai spėjusį padirbėti ir užsienio reikalų ministro A. Ažubalio patarėju M. Juozapavičių nors dėl vaizdo būtų paprotinęs jo politinis tėvas V. Landsbergis.
Iš Briuselio visko nesužiūrėsi
Beje, o ką ten moralizuoti mažiau patyrusį, jei piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų klastojimu įtariamą žinomą Seimo narį iš Panevėžio konservatoriai ne tik iškelia kandidatu vienmandatėje apygardoje, bet ir draudžia su juo varžytis kitam konservatoriui – Panevėžio merui. Be akivaizdžios politinės paramos, konservatoriai dar papildo narystę partijoje sustabdžiusio V. Matuzo rinkimų sąskaitą solidžia suma kelių kelių dešimčių tūkstančių litų suma.
Tokia drąsa konservatoriai pralenkė net R. Pakso lakūnus, vis dėlto nesiryžusius į naujus rinkimus traukti kartu su prokurorų dėmesio sulaukusiu Seimo nariu E. Lementausku. Virkavęs, kad Seimas daro gėdą, nesutikdamas atimti iš E. Lementausko teisinį imunitetą ir tokiu būdu leisti prokurorams baigti baudžiamąją bylą, kad triumfuotų ne politikų, o Konstitucijos apibrėžtas teisingumo vykdymas, tyli net didžiausi konservatorių moralės sargai.
Konservatorių patriarchas turbūt gali teisintis, kad iš Briuselio sunku sukontroliuosi viską, kas dedasi jo brangiojoje partijoje ir visoje Lietuvos valstybėje. Juk nepavyko sukontroliuoti net kažkada konservatorių kregždute skraidžiusio R. Pakso. Ambicingas lakūnas tuomet pasirinko ne bendrą partinį biznį su V. Landsbergiu ir „Mažeikių naftos“ pirkėjais, o su sraigtasparnių pardavėju J. Borisovu. Skirtumas ir tas, kad tuomet V .Landsbergis su valstybininkais ryžosi sutrukdyti šį politinį sandėrį, galiausiai sutikęs paaukoti liberalų vadu ir prezidentu tapusį konservatorių premjerą.
Tačiau sunku būtų patikėti, kad dabar dėl šviesios porinkiminės ateities konservatoriai ryžtųsi paaukoti savą ministrę R. Juknevičienę, jei net V. Matuzas – nepakeičiamas. Juk ministrė kartu su V. Landsbergiu ne mažiau entuziastingai už nuskriaustą R. Paksą ar V. Uspaskicho globojamus „pilietininkus“ kariavo prieš „valstybininkų klaną“ – savo buvusius bendražygius nuo pat Sąjūdžio laikų. Ji tikrai nesileis paaukojama, nes gerai žino, kad geriausia gynyba yra puolimas.
Dabar galima nebent juoktis, kad uolus jų talkininkas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Matulevičius, sugebantis tarsi chameleonas keisti savo politines spalvas, į didžiausių tautos nusikaltėlių sąrašą jau įrašė ne tik savo mirtiną priešą – buvusį Valstybės saugumo komiteto vadovą, vieną iš konservatorių partijos kūrėjų , valstybininką M. Laurinkų, bet ir patį V. Landsbergį kartu su kitais Lietuvos prezidentais ir Vyriausybių vadovais, nors pats yra buvęs jų vadovaujamų partijų narys. R. Juknevičienės, beje, tame sąraše nėra.
Kai režisieriams pritrūksta fantazijos
Matyt, ne atsitiktinai prieš 2008 metų Seimo rinkimus bendrame konservatorių, paksininkų ir uspaskininkų ir liberaliųjų visuomenininkų opoziciniame chore jos balsas, nuspalvintas dramatišku V. Landsbergio klausimu „Kas pasiuntė mirtin V. Pociūną?“ buvo aiškiai girdimas. Tik tuomet tai buvo įvilkta į tragedijos rūbą. Gi dabar vykstantys politiniai spektakliai, persikėlę iš Garliavos į tradicinę vietą prie Prezidentūros, panašūs į mėgėjiškus Kiemo teatro spektaklius, kuriuose kažkada dalyvavo ir daug žadantis politinis aktorius D. Kuolys. R. Juknevičienė net pasirodė gudresnė už prezidentę, nes šiuo atveju nepraleido progos bent kol kas patylėti.
Tiesa, dauguma nesibaigiančių politinio spektaklio dalyvių ir atlikėjų, nesibodinčių spekuliuoti politiniame turguje realias netektis patyrusių žmonių likimais ir rinkėjų jausmais, yra tie patys. Tačiau šį kartą režisieriams jau pritrūko kūrybinės fantazijos, kad įtikintų rinkėjus, esą garliavinės tiesos gynyba prilygsta Sausio 13-osios barikadoms. Tuo labiau, kad daugelio šio rinkiminio spektaklio dalyvių tuo metu dar nebuvo apsisprendę nei dėl Lietuvos nepriklausomybės, nei kurion barikadų pusėn pasukti.
Ne tik pragmatiškos politikos išpažinėjai, bet ir V. Landsbergio tikratikiai mutuoja į bet kokias marginalines grupes – nuo neonacių sambūrius primenančių įvairaus plauko „tikrųjų lietuvių“ iki „vidinį stribą“ vis dar besivaikančių amžinų disidentų. Tai liudija, kad konservatoriai prarado bet kokias partiją vienijančias ideologines, ekonomines, etines, o iš esmės – parlamentinės demokratijos vertybes.
Galima spėti, kad konservatoriai, kaip Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų partija, davusi Lietuvai „švarių rankų“ ir etiškos politikos įžadus, atsisveikina su Lietuva jei ne visiems laikams, tai bent šimtmečiui. Dabar atrodo, kad ši partija sutinka atsiduoti į bet kurias rankas, galinčias parūpinti jei ne sraigtasparnį, galintį nuskraidinti į valdžios dausas, tai bent saugią nutūpimo aikštelę valdžiai skirtoje saugioje zonoje vienam kitam labai svarbiam asmeniui.
Gal todėl liberalsąjūdiečių vadas E. Masiulis kilniai siūlo priglausti po savo sparnu ir patį A. Kubilių, o „Drąsos kelio“ ar kituose naujose grupuotėse ieško sau vietos po valdžios saule nekantriausieji politiniai perbėgėliai.
Taigi neverta stebėtis, kaip čia atsitiko, kad Garliava į bendrą „sąjūdį“ subūrė prieš Lietuvos nepriklausomybę balsavusį Aukščiausiosios Tarybos narį, K. Prunskienės ir LDDP Vyriausybių ministrus, KGB ataskaitose ir kriminaliniuose tyrimuose figūruojančiais visuomenės veikėjus, su kuriais apsišaukėlių teisuolių sudarytuose sąrašuose jau nutūpė konservatorių lizdą palikusios pirmosios kregždutės.
„Dukterinių“ partijų, judėjimų, aljansų ir kitokie „nepolitiniai“ dariniai tarsi vėžio metastazės yra išsisėję po visą vadinamosios tradicinės politikos kūną. Sukuriamas tarsi naujas politinis „realybės šou“, kai ilgą kadenciją vienoje partijos ir Seimo frakcijoje sėdėję politikai, pvz. A. Stančikienė ir A. Kubilius ruošiasi imituoti rinkimų kovą vienas prieš kitą. Kas belaimėtų, - rezultatas tas pats, o „šeimyninio karo“ intriga, kaip ir kiekvienoje muilo operoje, garantuoja reikiamą žiūrovų skaičių ir dalyvių sudėtį.
Tokiu pat būdu garantuotas dėmesys su pačia Seimo pirmininke susikauti panorusiai N. Venckienei, tokiu paprastu ėjimu iškart atsistojusiai ant „trečiosios damos“ valstybėje (kol kas) pjedestalo.
Nesvarbu, kas iš judviejų pralaimėtų, bet pergalės laurus sau bet kuriuo atveju galėtų prisiskirti konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, jam vienam suprantamu būdu sugebantis būti tiek vienos, tiek kitos bet kuria kaina valstybę valdyti pasiryžusios ponios „palaikymo komandose“.
Gal dar pavairuoti valdžios laivelį?
Šitaip ryškėja naujoji konservatorių politinės ateities strategija, leidžianti svarbiausiems jos veikėjams ar jų statytiniams išlikti valdžioje, įsiliejus į pačių išpuoselėtus „netradicinės orientacijos“ politinius junginius.
Praktiškai patys konservatoriai nedaug kuo rizikuoja – pralaimėjus marginalams ar nusibodus kokiam nors „realybės šou“, vienus politinės klounados meistrus nesunku pakeisti kitais. Taip rinkėjams greit įkyrėjęs A. Valinskas po trumpai trukusio Tautos prisikėlimo partijos „žvaigždių dueto“ su konservatoriais greit buvo išstumtas iš antrojo pagal svarbą valstybės posto.
Politikoje niekada netrūko ir netrūks savo žvaigždžių valandą tikroje scenoje jau atgyvenusių dainininkų ir aktorių, muzikantų ir poetų, kurie sutinka išbandyti save ir politinio teatro scenoje. Prisiminkime dramatiškas kelio į Kovo 11-ąją akimirkas su nuostabia operos „Aida“ primadona N. Ambrazaityte, įsimintinus „tautinio komunisto“ A. Brazausko gynėjos, kovingosios kovotojos prieš LDDP ir kitus klanus, Garliavos maištininkus ugningai parėmusios N. Oželytės vaidmenis.
Neabejotina, kad turėdami amžino valdžios troškimo įkvėptą režisierių, konservatoriai galėtų suvaidinti bendrą partiją ir su pačiu V. Uspaskichu, kurio neprilygstamas politinio šoumeno talentas neblogai dera su išmaniąja V. Landsbergio politinio vyksmo kompozicija.
Kodėl gi bent savo malonumui nepabandžius dar bent kiek pavairuoti valdžios laivelio jei ne iš Briuselio, tai bet iš užpakalinės sėdynės politinės scenos užkulisiuose? O jei jis ir nuskęstų – vieta politikos istorijoje bent vienam iš jų vis vien jau garantuota.
